Eilėrašty galiu kalbėtis su karaliais
ir darinėt pilių geležinius vartus,
kartu su Mindaugu išjot į karą
dėl kūdikio, užgimsiančio rytoj.

Vaivorykštė viršum ūksmingų girių,
virš purpurinės upės, tekančios danguos –
tai ženklas, kad gyvens nemiręs
tas baltas kūdikis iš kraujo ir liepsnos!

Ropos karai, raupsai ir piktos votys
bjauros jo veidą, kandžios ir kankins –
o jis švytės lyg skydas sidabruotas,
lyg jaunas mėnuo mėlynoj nakty.

Ant kalno raganos lakstys įdūkusios,
maišys nuodų taures, šnibždės užkeikimus, –
o jis vis tiek gyvens, tas baltas kūdikis
lietuvišku vardu, lietuviškos kilmės!

1993