Įsiklausykime gerai, čionai atėję!
Ar girdime? Štai žemė sudundėjo,
Kažkur tai suprunkštė žirgai,
Čia pat lyg vartai sugirgždėjo,
Suklego vyriški balsai…
Nutilę mes, suklusę stovim,
ir virpuliais per mus nubėga
jau šimtmečiais gyva žinia:
tai Mindaugas, pilies valdovas,
su pergale iš mūšio grįžta čia.
Tai jo karių žirgai eiklieji
sudundino žemelę,
tai jiems sugirgžda sunkūs tiltai
ir šurmulį pily kas gyvas kelia,
ir skuba ąsočius midaus pripilti.

Gražioji Vorutos pilie,
Karaliaus sostinė šventa,
tuos ordų puolimus atlaikius
garbingos vietos būk verta,
be paslapties ateik į mūsų laiką.
Mes širdimi paliesime pašlaitės molį,
kur prakaitas ir kraujas protėvių lašėjo,
kur krito Mortos ašara karšta,
nes ir tada lietuviai verkė ir kentėjo,
ir džiaugėsi, mylėjo, nes ir tada
brangi jiems buvo Lietuva.

1997