spindinti mėnulio molija
mums akis užtvindė kelyje
kėlėme ir gulėme – į ją
atsidūrėme ties praraja

apie kokį paukštį, kokį žvėrį
akys žėri – ką kalba sutvėrė
tarė atvirai – liūdna šneka
tavo aitvarai suneš ne ką

kalvariją – kalvomis nulyja
ak tave į tavo Aukštaitiją
kas alsavo tavyje, atgyja
iš molijos virsta į leliją

pasigirsta: mirštantys tarp pirštų
košia tartum alų rūką tirštą
apsivalo rūpesčiais, numiršta
tavo rūsčią valandą pamiršta

tu dedi leliją jiem po kojų
jie kely –
ko neturi –
aukoji

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 15-16.