Kai bunda gamta – gražu,
Ir tau, ir jiems visiems, bet tik ne man…
Pavasaris man kertas su skausmu.
Skaudu, kai tirpsta baltas sniegas,
Kai nyksta pasakiškas grožis…
Tas šaltis, gnaibantis man skruostus,
Tas baltas spindintis paviršius
Ir pėdos…
Ar taip sunku įžvelgt žiemos gražumą?
Ar nejauti to jaudulio, kai iš dangaus pasipila snaigės?
Kai krenta jos žemyn ant tavo skruostų ir delnų?
O angelas? Tas sniego angelas?
Ir šypsenos vaikų,
Kai netyčiom mesta sniego gniūžtė,
Pataiko tau į petį…
Pavasaris gražus, bet tai ne man…
Tai tau, ir jiems visiems, bet tik ne man…
Man tai kertas su skausmu.

2010-02-09