Čirpiantys vyriai už garso erdvės,
Vieniši, melancholiški miesto vežimai.
Ir tylėt nėr kada, net kai randas naktis
Vis tas pats ir tas pats mintyse- sumaištis.

Užrakintus padangėj sugriautus vartus
Piktas rudenio vėjas atvėrė
Ir prapliupo lyg ašaros šaltas lietus
Ant dar šviežio grafitinio plėmo.