Šypsos mėnuo, saulė
iš žiedo akies.
Girdis bičių dūzgimas.
Kažko lauki,
kažko tikies,
o ant stalo guli,
seni žurnalai, laikraščiai.

Obuolus valgai.
Geri karštą kavą.
Dūzgia seni,
nauji aviliai.
Dūzgia,
kad tave įtikintų,
kad ir jie pilni –
meilės, medaus.

Pasigirsta verksmas
giliai, širdyje.
Šalia miško keliūko
aviliai. Dar ne greit išauš.

Ir netrukus,
šalti vėjai,
vyšnių, obelų šakas
palauž.
Pakvips obuoliais, kriaušėm –
senos palėpės.

O už praviro lango,
keistai, įtariai žiūri,
vyšnių, šermukšnių uogos.
Kreivas, paliegęs beržas
grumiasi su Mirtimi.

Šaižus, įroniškas,
juodvarnių juokas,
ties apnuogintu,
vasaros petimi,
ties dosnia
žiemos krūtimi.

Pirmos šalnos.
Atstos pagaliau
žemi, šėmi debesys.
Ir leki darban,
nerami,
nusitvėrus krepšelį,
verkiantį vaiką.