Kada baltà prasisunkia pro žalią,
Kada geltona irgi eina,
sunkias…

visur tokie peršviečiami
žiedeliai,
nelyg kad Jėzus Skristus,
lyg suknelę
kokia mergytė pakelia…

Kada baltà prasisunkia, paskui geltona,
paskui ir vėl balta,
ir veja žalią,
lyg vėjas keltų,
lyg Jėzus keltų už kraštų
suknelę
Šito pavasario, šitos nesvietiškos laukymės,
plaukimo, atminimo, pašaukimo.

(Lyg katiną – pasaulis paėmė, iškėlė, laiko
mane už sprando…)

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.