Gyvenimas tau pakirpo sparnus,
Kad negalėtum pakilti, uždarė tavy
Nuoširdžius žodžius, kad vėl netektu
Skaudžiai nusivilti

Skausmas paliko suvargimo pėdsaką
Veide ir sidabro gijas plaukuose, nieks
Nežino kiek patyrei kol jausmų atrofijos
Diagnozę sau priskyrei

Kai aš pirmą kart tave pažinau, buvai
Jauna, naivi mergaitė tikinti, kad pasaulis
Tau bus dosnus, kad žmonių žodžiai tik
Tikri bus, bet atsimušei į šaltumo sieną,
Skausmas paženklino kiekvieną tavo dieną

Tavo akis aptraukė liūdesio rūkas, tik
Butaforinė šypsena tavo veide kitiems
Suteikia tą melą, kuri nori visi matyti tavyje,
Primesti šablonai kankino tave

Gyvenimiškos realijos paslėpė tave tylos
Kiaute visad buvai ne tokia, kokia norėjo
Matyt kiti tave, butaforinės etiketęs tau
Lipdė jau nebebuvai savimi, nes per daug
Buvo skaudūs žodžiai svetimi

Nieks nežino, kad prieš apkabindama
Morfėją nurieda tavo ašara sūri, kai kalbini
Naktį, kad pabūtų dar su tavimi

Buvai hedonizme paskendus, kad skaudžia
Vidinę vienatvę paslėpt, nors dalelę ramybės
Sau vienoje naktyje suteikt

Klupai ir kėleis tik viena, nes nebuvo rankos,
Kuri iš sielvarto ištrauktų tave, nepasijuoktų
Pajacai sudegusiam teatre, pamiršai viską, kai
Skausme visad tūrėjai mane

Skirta V. B. atminti