Kaip voratinkliai saulėje tempias,
Pasiklysta kaip kvapas žolėj
Ir pabyra kaip nerimas pempės,
Ilgesiais nusitaškęs žaliai.

Pro griaustinio sutemusį riksmą,
Ties stiklinės šviesos ežerais,
Aplink saulėj pražilusią viksvą –
Deimantiniais, vingiuotais garais.

Mieste – naktys, metalas ir minios.
Nors kaip krištolas laimė trapi,
Nusijuokia kažkas sidabrinis
Begaliniais džiaugsmais paupy.