Nebūsiu niekada
Pasaulio piligrimas ,
Nes po gimtaisias medžiais
Stoviu per dažnai labai ilgai.
Kaip eglė savo miškuose
Esu iš žemės -motinos užgimus ,
Paskendusi žaliųjų pataisų stiebeliuose ,
Įaugusi akių kasdieniais žiburiais.
Tik netrukdykit niekas niekam augti –
Pasidalinama saulutės šiluma …
Ir jeigu tenka kai kada iš kelio trauktis ,
Ne piligrimo laisvė,o skriauda.
Jei medį tik lentoms išpjauna
Ir išgabena į kitų kraštų menes ,
Ar kas kada kieno paklausia ,
Kur liko kelmas ir žievė ruda…