Apspangęs nuo ramumos rūkas
Užlieja Puntuko akmenį,
Kuris įsimūrijęs ritmingai susitraukinėjančioje
Vyšninėje širdyje.
Ko nerimastingai lauki,
Žingeidi bekūne akie?
Pasiilgusi vandenyno tolių lauki aušros,
Išgelbėsiančios Tave nuo tamsos speigulių.

Vyšninė sensta, akmens dulkės dūla,
Nuodija raudoną upeliūkštį, plukdantį rytinę šypseną.
Apatiška erdvė paaštrina pojūčius.
Alsavimas per gilus,
Impulsai keliauja nešini gyvasties skerdimo.

Apelsininės gijos pasiilgo virpuliukų,
Kylančių nuo išsausintos odos girgždėjimo galiukuose.
Juodoji skylė užvėrė vartus pakol sprogimo anga išgriaus
Geležinius strypus.
Ir vėl viskas pakvips marcipaniniu juoku.
Vėl.

2009-02-01