Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių

Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių

Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių,
vėjuotų prieplaukų,
kur vieniši senukai sėdi valtyse,
arba ant tiltų atramų
ir žiūri neatsižiūrėdami – vis prieš save.
Gali prie jų prisėsti ir taip pat žiūrėt
į tolį.
Ką įžiūrėti skvarbiai akiai?
Gal paršliaužiančią sunkią baržą
ar ištaigingą keleivinį laivą su šokiais
abiejuose deniuose,
žuvėdrą, ar žuvį, žybtelėjusią žvynais?
Senukai perdrėkę druska. Tarsi stulpai
įaugę prieplaukon.
Laivai prie jų pripratę, ir vairininkai
išjungia motorus,
iš lėto, iškilmingai pradreifuoja.
Kaip įsiskverbt į jų pavandenijusias akis,
įžengt į vienišus paveikslus
kaip šypsena – atskleidžia, jaukią
sugrubusiom, bemeilėm lūpom pakartot? –

Aš ilgiuosi tavęs

Aš ilgiuosi tavęs

Aš ilgiuosi tavęs,
kaip išdžiūvusi žemė lietaus,
kaip pavasario ilgisi medžiai,
kad galėtų žaliu dosnumu
savo nuogas šakas prisidengti.
Aš ilgiuosi tavęs,
kaip nakties juodas skliautas
pirmutinės sidabro žvaigždės,
kad galėtų papuošt savo rūbą
ir keleiviui parodyti kelią.
Aš ilgiuosi tavęs,
kaip diena apsiniaukusi saulės,
kad jinai ištirpdytų miglas,
sužėrėtų glėby ežerų
ir sušildytų gimstančią gėlę.
Aš ilgiuosi tavęs… Aš ilgiuosi tavęs…

Ilgiuosi

Ilgiuosi

Kai per laukus ledinis vėjas,
Ilgiuosiu, vasara, tavęs.
Žalios spalvos,
Dangaus mėlynės,
Trumpų naktų,
Saldžių rytų.
Ilgiuosiu to,
Ko šiandien
Neturiu.
Gal reiškia,
Kad aš gyvenu?

Aš ilgiuosi tavęs

Aš ilgiuosi tavęs

Aš ilgiuosi tavęs tarsi vasaros paukščio,
Aš ilgiuosi tavęs lyg svaiginančio aukščio.
Aš ilgiuosi tavęs tarsi vėjo užmiršto,
Ilgiuosi tavęs lyg smėlio tarp pirštų.

Aš ilgiuosi tavęs tarsi debesio balto,
Aš ilgiuosi tavęs tarsi vakaro šalto.
Aš ilgiuosi tavęs tarsi žydinčių sodų,
Ilgiuosi tavęs lyg prinokusių uogų…

Ilgiuosi

Ilgiuosi

Ilgiuosi vasaros karštos,
Kai saulė teka iš už miško
Ir po nakties lašai rasos
Sužimba ant žiedų užtiškę.
Ilgiuosi vasaros karštos,
Kai plieskia auksu saulės diskas,
Ir kupinas dangus šviesos,
Ir tarsi raibuliuoja viskas.
Ilgiuosi vasaros karštos,
Kai saulė sėda vakaruose,
Apsnūsta ajerai krantuos,
Šešėlius ilgus meta uosiai.
Sėdėčiau, rodos, lig aušros,
Kai dienos ilgos, naktys šviesios.
Ilgiuosi vasaros karštos
Labai, labai. Labai ilgiuosi.

Ilgiuosi

Ilgiuosi

ilgiuosi įspūdžių naštos
kraštovaizdžių kaitos
ir naujo patyrimo
ilgiuosi šurmulio minios
vilionių paklydimo
ilgiuosi rūpesčių kitų
kitokio metų laiko
dūstu tarp sienų nebylių
nuo cigarečių tvaiko
nuo kasdienybės sopulių
nuo kasdienybės krešulių
nuo nebuvimo saiko

Aš ilgiuosi

Aš ilgiuosi

Aš ilgiuosi tavęs, bet tavęs ilgesys nepasiekia,
Ir ne metai kalti, ir ne kelias dulkėtas, trankus.
Ar likimas dosnus, ar jis storą tau riekę atriekia?
Burtai jau išmesti, oras toks viesulingas, tvankus.

Net alsuoti sunku. Slepias saulė už debesio pilko,
O laukais sūkurys lekia, regis, tiesiog į mane.
Aš tokia vieniša… Vienišumas galudienio vilko,
Ar benamio bastūno, sutikusio lemtį dugne.

Kas gi ranką paduos? Kas žiedų pribarstys į žolynus?
Springsta vėjas rauda per dulkėtas miestelio gatves.
Kas ateis, kas išraus iš širdies man karčiuosius pelynus?
Aš tokia vieniša… Ir taip skaudžiai ilgiuosi tavęs…

Beviltiškai ilgiuosi šilumos

Beviltiškai ilgiuosi šilumos

kada ateis pavasaris
beviltiškai ilgiuosi šilumos
daugiau nenoriu nieko
tik kartotis
veiduos
ateinančiuos man priešais
kas gero gali būti
kas turi mus pakeisti
kam teks aukotis
ar iš nevilties
kam užsimerks greit akys
aš nežinau
nežino niekas
kur pasiklysta mintys
ir su kuo
jos tyliai švelniai
kartais šnekas
aš parenku žodžius
bet jie nereiškia nieko
aš ištrinu žodžius
bet viskas kartą buvo pasakyta
ir išlieka
neregimoje atminty
arba akimirksny trumpam
kurį ilgainiui teks kartoti
nesuvokiant pačiam savęs
išlikti noriu
ir įsirašyti savo buto interjere
beprotiškom spalvom
ar liūdesio ramaus skaidriu žvilgsniu
išnyrančiu netyčia
iš už daiktų
kurie atrodo netvarkingai sustatyti
lentynose
bet juos lietė mano rankos
ir kažkokia mintis
jas valdė
palieka daiktuose
vidinė šiluma
nesuvokiamus akiai ženklus
ir visa tai kartu
iš lėto veikia mūsų likimus sapnus veiksmus ir jutimus
kada ateis pavasaris
aš pasiilgau šilumos

Igiuosi…

Igiuosi…

Galimybių upės išsemtos,
išdžiūvę visi vilčių kriokliai .
Nuvytusios ašarų gėlės,
pasiklydusios laimės rankose –
sutrupėjo
į milijonus
minčių apie tai…
.. kaip
pavasarį šlapią
skaičiuoji,
išdygusius medžio lapus,
bandai
sulipdyti rytojų,
iš tūkstančio šiandienos raidžių…
… kurias
sustatei tu į žodžius,
švelnius ir skirtus
tiktai
jai…
… pavasario
rožinei saulei,
kuria kvepėjo tavo mamos šalikas,
kuris…
… deja, kaip ir ji,
atsigulė šaltoj rudenio žemėj,
ir trupa it stiklas ramiai,
nukirpdamas kiekvieną laidelį
kuris…
…. jungė mūsų mintis kažkada,
ir širdyje vis tvyrojo viltis,
kuri…
vis atnešdavo sėklų,
ir sodindavo sodus širdy,
kurie…
… dabar jau išdžiūvo,
o tu mane palieki…

Ilgesys

Ilgesys

Išskrido vaikystė,
Baltais svajų sparnais.
Nukrito ašara mažytė,
Nebesugrįš anie laikai.

Nebesugrįš nei mano lėlės,
Nebesugrįš žaidimai su draugais.
Beliks tik ilgesys,
Praėjusių dienų.
O dienos nestovės,
Jos lėks ir lėks.
Paliks mane,
Kai būsiu jau sena.

Kankins mane prisiminimai,
Apie vaikystę ir draugus.
Iš tų dienų beliks šešėlis,
Siaubingas ir klaikus.

Ih klasė
“Žemaičio” gimnazija
Raseinių rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui