Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių
Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių,
vėjuotų prieplaukų,
kur vieniši senukai sėdi valtyse,
arba ant tiltų atramų
ir žiūri neatsižiūrėdami – vis prieš save.
Gali prie jų prisėsti ir taip pat žiūrėt
į tolį.
Ką įžiūrėti skvarbiai akiai?
Gal paršliaužiančią sunkią baržą
ar ištaigingą keleivinį laivą su šokiais
abiejuose deniuose,
žuvėdrą, ar žuvį, žybtelėjusią žvynais?
Senukai perdrėkę druska. Tarsi stulpai
įaugę prieplaukon.
Laivai prie jų pripratę, ir vairininkai
išjungia motorus,
iš lėto, iškilmingai pradreifuoja.
Kaip įsiskverbt į jų pavandenijusias akis,
įžengt į vienišus paveikslus
kaip šypsena – atskleidžia, jaukią
sugrubusiom, bemeilėm lūpom pakartot? –