Kaip man nubraukti liūdesį nuo tavo veido,
kad jis nušvistų džiaugsmo šypsena?
Kaip debesiui tamsiam dievulis leido
nuplauti žemę ir medžius dulksna.

Esu turbūt aš stipriai nusidėjęs
Ir tau atleisti man vis negana?
Kaip paukščius šaldo piktas šiaurės vėjas
ir smelkias ligi kaulų dargana.

Lietus jau baigės ir pakilo vėjai
Siūbuoja smilgos. Pievų lyguma…
O man atleisti dar tu neskubėjai,
nors tavo veidas dvelkė ramuma…

Virš debesų pakilo jau saulutė
Turbūt išaušo meilės valanda…
Brangi man kiekviena minutė
Kai šviečia tavo laimės šypsena…