Kai rudenį į pievas išeinu ,
Žinau-nebeklausysiu
Čiulbančių balsų ,
Nekris ir saulės spindulys
Nuo debesėlio aukšto sosto…
Kai į nuaugusias žoles žiūri-
Nei žalumos,nei grožio .
Tik paskutinis švyturys-
Balta gėlė visiems
Dar savo žiedą rodo.
Kai dar ilgiau į jas žvelgi ,
Tarsi matai aplink pusnis
Ir slenkančias dienas nuobodžiai…
,,Kas jus tada beaplankys?”-
Girdžiu- beržyne vėjas ošia ,
Kai kojos mina takeliu lėtai.