Gėlės

Ieškau džiaugsmo – auksinio skatiko,
Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis
Vandeny. Man gėlė patiko,
Nusiskyniau. Bet ji nuvys,

Ir paliks vien stiebelis sausas
Mano liūdinčioj rankoj. Lietus
Plauks langais. Ir nuplauks mano džiaugsmas,
Ir stovėsiu, praradęs turtus.

Lietus išpylė žalią spalvą
Ant medžių, ir drauge su ja
Dvi baltos rožės purtė galvą
Kaip širmas žirgas lietuje.

Audros dievaitė žaliaakė
Per sodą pralėkė linksma.
Ji juokėsi ir kažką sakė,
Žaibais žibuokles plakdama.

Dangus, įtūžęs kaip Otello
(O, mauro tragiška aistra!),
Granitą trupindamas šėlo
Erdvių beribiam teatre.

O nusigandusi gražuolė,
Žydra Desdemona, trapi
Ir virpanti neužmaršuolė
Tarp nendrių verkė paupy.

Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse, –
Net malūnas prie tvenkinio liovėsi malęs ir ūžęs.
Ir, išgirdusios kvepiančių krūmų beprotišką čiulbesį,
Žydrus plaukus paleidusios, meldžiasi rožėms meilužės.

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”, –
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”