Pražydo pievoje gėlė,
Graži, liekna ir išdidi.
Žavėjos ji pati savim
Ir nerūpėjo jai kiti.

Bet visa tai gėlėms įgriso,
Nusprendė jos, kad negražu,
Žavėtis vientiktai savim,
Pamiršus viską kas aplink.

Gražuolę mūsų ramunėlę,
Išpuikėlę didziosios pievos,
Grakščiausią vasaros gėlelę,
Išvarė iš gimtosios vietos.

Nuliūdo vargšė našlaitėle,
Galvojo, ką ne taip padarė…
Liūdėjo, verkė, atgailavo,
Bet niekad to ir nesuprato…

2007 06 22