Šešėlis lengvas ir skaidrus, jau nebeįžiūrimas, neliesdamas vandens įėjo į valtį, ir statulai krante pasirodė, kad valtis pati atsirišo ir tuščia nuplaukė nurimusia upe į bekraštę rudenio dieną. Tada statula, nusilaužusi šaką, užsidengė veidą ir ėmė lėtai grimzti į žemę, ir netrukus pakrantės smėly beliko vien tik šaka, – gulėti ir vysti abejingoj rudenio šviesoj.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]