Dar tamsoje skendintis
išsiskyrimo rytas
rasos lašais plauna veidą,
ieško atsparos taško emocijų chaose.
Dvilypė sąžinė
brėžia pliusus, skaičiuoja minusus,
nebejausdama banguojančio paviršiaus.
Išsiskyrimo būtinumas,
sumišęs su kasdienybe,
pavergiančiu realizmu sustabdo laiką,
tartum norėtų sutrukdyti
neišvengiamam išsiskyrimui.

Dar bijantis tiesos rytas
palaipsniui džiovina rasos lašus ant veido,
tirpina realybės kontūrus ir, išlaisvinęs laiką,
iš lėto atveria dar neregėtą būtį,
išrašytą metaforomis,
slepiančiomis išsiskyrimo esmę.

Nenusakomas jutimas ieško atsparos taško,
stumia nuo pjedestalo
iki šiol pergalę šlovinusią Nikę,
kuri žengdama žeme, kliūva už griuvėsių,
palikdama kruvinus pėdsakus, bylojančius,
kas – amžina ir nekintama.