Šį eilėraštį rašiau įkvėpta J.Marcinkevičiaus ir V.Kernagio.

Kažkur, paklydusi tarp laikmečių ribų,
Sena senamiesčio plyta byloja: –
Kad kas prabėgo – nesugrįš.

Įamžintas sustoji sostinės centre
Skanuodamas istorinį peizažą
Ir kurdamas memuarus.

Kaip ir prieš visą amžių –
Pasikeitė tiktai žmogus,
O visą kitą išrasta:
Ir meilė, ir neapykanta, ir bučinis, ir šypsena…

Ir tau pavasaris, ruduo, žiema tiktai
Primins iš naujo viską vėl ir vėl,
O karuselei apsisukus grįš atgal į tašką,
Deja, tik, kad komerciškai kartos praeitą amžių.