Išlenk šitą taurę, išlenk iki dugno
Už moteris, meilę ir džiaugsmo dienas…
Tai kas, kad jaunystė jau rieda bedugnėn, –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs.

Pasveikinom rytą, – palaiminsim naktį,
O saulė ar rūkas – ar mums ne vis tiek!
Kad tik apsvaigimo šiai nakčiai užtektų!
Su gundančia meile širdy nedrebėk.

Taip nuteka dienos – Valpurgijų naktys,
Kaip Nemuno sieliai tolyn ir tolyn…
Bet kam šitos raukšlės suvytusioj kaktoj?
Ir ko čia, pravirkęs lyg vaikas, tyli?

Iškelk šitą taurę, kaip sakalas, drąsiai,
Už moteris, meilę, už džiaugsmo dienas!
Juk nuodėmės sieloj vis tiek nesurasim –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs!

1943

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.