Atsiverčiau aš didelę visos žmonijos knygą
Ir ilgą vieno vienišo žmogaus istoriją skaitau.
Ir čia, tarp tų vardų karališkų, dinastijų ir žygių,
Maža žmogaus širdie, kiek maža vietos tau…

Ateina ir kovoja jie, ir žudosi, ir miršta,
Ir laimina juos popiežiai ir žemė, ir dangus.
Lyg pilkas, nepažįstamas keleivis naktį tirštą,
Drebėdamas ir alkanas, palydi juos žmogus.

O jeigu parašytumei žmogaus širdies istoriją?
Tai būtų neapsakomai sunki, sunki rauda,
Kaip tamsūs pūgos debesys, padangėj pasikorę,
Kaip juodo nusidėjėlio šventvagiška malda.

Graudi kančios litanija, bebalsės žemės skundas
Ir valkatos pamišėlio daina,
Auksinės saulės pasakos ir purvinos pagundos,
Ir kapo neužžėlusio velėna kruvina.

Ne, ne…Tarp tų vardų karališkų ir didingiausių
žygių
Maža žmogaus širdie, tavęs tikrai nėra.
Užversk visų dinastijų melu rašytą knygą,
Uždenk žmogaus istoriją
Vėl nežinios skara.

1943

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.