Tarptautinė ekonomika (plačiąja prasme) – tai teorija, naudojama ekonomikos supratimui šiuolaikiniame visaapimančiame pasaulyje.
Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme) – tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą.

Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka – tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai – prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Pasaulinė rinka – sfera pastovių prekių–pinigų santykių tarp šalių, pagrįstų tarptautiniu darbo pasidalijimu.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

•eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos)

ir

•importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai „iš” „į” šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

Pasaulinės rinkos vystymasis 19 – 20 amžių sandūroje paskatino intensyvesnį tarptautinės ekonomikos vystymąsi. Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

1. Prekybos liberalizavimas.

2. Prekių transportavimo laiko trumpinimas.

3. Technikos pažanga.

4. Daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais.

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo–eksporto, darbo jėgos technologijų.

3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

Views All Time
Views All Time
9833
Views Today
Views Today
1
0 0