Arklio garbinimo paprotys į Lietuvą atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams, vėliau laikė šventais dievų gyvuliais.

Indoeuropietiškas arklio pavadinimas ašva, ašvienis išlikęs vietovardžiuose. Pro Raseinius teka upė Ašva, netoli Daugpilio telkšo Ašvos ežeras. Kumelė, kumelys, eržilas taip pat senoviniai arklio pavadinimai. Manoma, kad žirgu arklys tapo, kai žmogus jį apžergė ir ėmė joti. Pradėjus arti žemę atsirado arklio pavadinimas.

Beveik visi pagoniški lietuvių dievai turėjo žirgus. Saulė dangų apvažiuodavo važeliu, pakinkytu trimis žirgais: deimantiniu, auksiniu ir variniu. Perkūno eržilas Liepsnotas, lėkdamas dangumi, palikdavo ugnies ruožą – žaibą. Žirgą, galintį pavirsti viesulu, sugebantį iš nasrų lieti ugnį, turėjo ir aitvaras. Juodais žirgais į savo sueigas sujodavo velniai ir raganos. Įkyrios slogutės arklius jodindavo ir slogindavo (susargdindavo), o globojo ir saugojo mažieji žmogučiai kaukai.

Dieviškieji dvyniai ašvieniai, vadinami žirgeliais, liaudies mene išliko iki šių dienų. Žirgeliais buvo puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, prieverpstės, rankšluostinės, sutuoktuvinių lovų galai. Žirgeliai vaizduojami su kryžiais ir karūnomis.

Senovės lietuviai visada arklį laikė nepaprastu, nevalgė jo mėsos, tikėjo, kad jis gali prabilti žmogaus balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą. Buvo tikima, kad arklys nujaučia šeimininko ar kito šeimos nario mirtį (kai kasa koja žemę). Tolimoje kelionėje prunkšdamas arklys įspėdavo žmogų apie galimą nelaimę namuose. Arklys galėjęs nujausti net tai, kad gali būti pavogtas – išvedamas iš tvarto, trumpam stabtelėdavo ant slenksčio.

Net arklio plauko spalva galėjusi nulemti likimą. Buvo patariama ilgai netekėjusioms merginoms skaičiuoti sutiktus širmus arklius. Suskaičiavus 99, šimtuoju širmiu turėjo atlėkti piršlys su jaunikiu. Jokiu būdu šimtuoju negalėjo būti obuolmušis – jo pasirodymas nukeldavo piršlių atvažiavimą vieneriems metams. O lietuviai obuolmušį labai mylėjo, jis buvo labai populiarus, laikomas beveik kiekviename kieme, todėl visada sutrukdydavo piršlių belaukiančiai merginai… Buvo labai svarbu ir tai, koks arklys pirmas pervažiuos per kaimą šv. Kalėdų rytą. Jei širmas – piršlių tais metais kaimo merginos nesulauks. Blogą likimą lemdavo ir nepažįstamas žmogus, per Kalėdas pervažiavęs kaimą širma ar obuolmuše kumele.

Net pas artimiausius gimines atvykus, nebuvo galima įvadelėti keršo arklio į kiemą – manyta, kad toks arklys atneš nelaimę. Žmonės sakydavo: mergina neištekės, jeigu margas arklys pereis jai kelią. Kai būdavo norima apibūdinti ką nors netvirta, sakydavo: kaip ant margo arklio joti…

Nepaprastų galių lietuviai suteikdavo arklio galvai, netgi kamanoms. Dar XIX a. Anykščių krašte buvo paprotys užkasti kritusio arklio galvą po stalu ir prie pečiaus – taip buvo tikimasi apsisaugoti nuo ligų.

Daugelyje Lietuvos vietovių per Kūčias šeimininkas ant krosnies padėdavo apynasrį – tai turėjo saugoti gyvulius nuo ligų. Tikėdamasis sulaukti sūnaus – ūkio paveldėtojo, vyras po pagalve pasidėdavo kamanas.

Per krikštynas kūdikį išnešdavo į lauką ir duodavo pauostyti arkliui – tai saugodavo vaiką nuo peršalimo.
Vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas 1858 m. aprašė Anykščių apylinkėse jaunimo švenčiamas kumeliuko krikštynas. Iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus kaimo mergos suruošdavo specialų patiekalą „čvilkinį“, išvirdavo „arielkos“ su medumi ir, pasikvietę bernus, švęsdavo.

Neapsieita be arklio ir žemės dirbimo apeigose. Velykų savaitės Didįjį ketvirtadienį arkliai buvo maudomi, kad visus metus būtų sveiki ir žvalūs. Didįjį šeštadienį parnešta šventinta ugnis lėmė arklių tvirtumą ir greitį, todėl kiekvienas šeimininkas stengėsi tai padaryti pirmas.

Balandžio 23 d. – Jurginės – arklių šventė. Tą dieną buvo draudžiama arti, sėti, liesti žemę, nes vasarą ledai galėjo išmušti javus, žvėrys išpjauti gyvulius. Arkliai buvo maudomi upėse ir ežeruose, o tvartai ir ėdžios apšlakstomi apeiginiu pjauto juodo gaidžio ar ėriuko krauju. Maudymas saugojo nuo negandų ne tik arklius, bet ir šeimininkus, o kraujas turėjo atbaidyti laumes, kad tos neišjodytų arklių.

Per pirmąjį arimą arkliai buvo smilkomi šermukšnio, kadagio, žilvičio ir dilgėlių dūmais, kad apsaugotų nuo piktų dvasių. Pirmąją vagą buvo stengiamasi išarti kumele, kad žemė būtų drėgnesnė.

Per rugiapjūtę vežant pirmąjį rugių vežimą, šeimininkas pabaigtuvių vainiką duodavo pauostyti gražiausiam arkliui, tikėdamas, kad ateinančių metų derlius bus toks pat gražus ir geras kaip arklys. Arkliai buvo vaišinami pirmojo derliaus duona.

Natūralu, kad arklys (žirgas), užimdamas svarbią vietą materialinėje ir dvasinėje tautos kultūroje, vienu iš herojų tapo ir žodinėje tautos kultūroje: patarlėse, mįslėse, sakmėse, dainose…

Tekstą parengė Egidijus Musteikis

Views All Time
Views All Time
4814
Views Today
Views Today
1
0 0