Dažniausiai žirgo plauko spalva nustatoma pagal galvos, kaklo ir liemens spalvas, karčių, uodegos bei kojų skirtingus atspalvius.

Grynų spalvų arklių beveik ir nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais.

Lietuvoje dažniausiai jie yra pereinamųjų spalvų. Vyrauja bėri – tamsiai rudi. Jeigu toks žirgas į juodumą – jis juodbėris, jei į šviesumą – šviesbėris, jeigu į rusvumą – sartis. Pietų lietuviai juos dar vadina palviais, vakarų aukštaičiai – timsriais. Jeigu tas rusvumas dar intensyvesnis, beveik auksinis, ypač karčiuose ir uodegoje, žirgai šaukiami raudbėriais arba tiesiog raudais. Kartais žirgas atrodo lyg nublukęs: būtų bėras ar sartas, tik kad tarsi apdulkėjęs… Viskas gerai – jis toks ir turi būti, tai dulsvas žirgas.

„Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ – dainuodavo mūsų seneliai. Širmi – tai balti su įvairių formų ir skirtingo intensyvumo tamsių plaukų priemaiša žirgai. Kumeliukai gimsta tamsūs (juodi, bėri), bet antrais-trečiais metais, po išsišėrimo, prisimaišo šviesių plaukų. Suaugę širmiai išgražėja, sušvyti sidabriniu atspalviu. Kai šitame sidabriniame fone ant liemens dar išsidėstę obuolio dydžio tamsių plaukų ratai, tokius žirgus vadiname obuolmušiais.

Jeigu nuo pat gimimo žirgas šviesus – jis šyvis arba palšis, o jei liemuo iš prigimties „žilas“ – žirgas derešas.

Jei žirgas tamsus, jo liemuo pelenų spalvos, o per nugarą dar eina juoda juosta – tiesiog kaip laukinės pelės! – jis taip ir vadinamas – pelėkas.

Mūsų senoliams mažiausiai patrauklūs atrodė keršiai, gal todėl, kad tokių žirgų buvo nedaug. Tai margi žirgai, ant kurių juodo ar rudo kūno išsimėtę balti lopai, panašiai kaip juodmargių ar žalmargių karvių. O latviai į margą arklį žiūri visai palankiai, sako: jei sutiksi margą arklį, išsipildys troškimai. Amerikos žemyne tai irgi gana mėgstamo plauko arkliai, turbūt todėl, kad kažkuo primena mustangus. Buvo išvesta netgi atskira veislė, vadinama pinto, kuriai būdingas keršumas.

Tarpinę grupę tarp bėrių ir širmių sudaro gelsviai – galva ir liemuo šviesaus smėlio spalvos, o kitos kūno dalys bemaž baltos. Tokius vadina „izabeliuotais“, „izabeliavais“ – nuo Ispanijos karalienės Izabelos vardo. Pasak legendos, karalienė davusi žodį nekeisti marškinių tol, kol iš Ispanijos nebus išvaryti maurai. Šio pažado jai reikėjo laikytis ištisus dvejus metus…

Jei gelsvio karčiai, uodega ir kojos juodi – jis jau bulanas. O kai žirgelis tamsiai šokoladinis, iš tolo ruduoja kaip prinokęs kaštonas, jis taip ir vadinamas – kaštanu.

Nusakant arklio plauką, minimos dar ir žymės kaktoje – žilutė, žvaigždutė, baltas brūkšnys, laukas.

Tekstą parengė Rasa Bražėnaitė

Views All Time
Views All Time
4197
Views Today
Views Today
1
0 0