Dabar aš pradedu iš naujo
suprasti žolę, medžių kalbą,
kodėl ant kranto gulbės šoka
ir paukščiai skrenda virš galvos.
Aš viską pradedu iš naujo.
O kaip sunku suprasti žolę ir jos švelniausią žemėj kalbą.
Per sunkios man
šios mielos pamokos.
Bet kito kelio neturiu,
nenoriu, kad man lengva būtų.
/Tik neatimk man to žinojimo,
nes viskas, ką aš suprantu,
prasideda Tavy —/
R.Graibus
Gailėkite manęs!
Aš vargšas šlubas, primuštas šunėkas,
Koks mano šuniškas gyvenimas sunkus!
Gailėkite manęs,
Visos pasaulio moterys, priglauskit nakčiai,
O išaušus eisiu pas kitas…
Tai kas, kad lazdomis iškūlė piktas šeimininkas paskutinį dantį,
Įleiskite į priemėnę mane,
Aš savo šuns snukiu jums veidą pakutensiu-
Aš nebekandu, tiktai kaukt dar moku garsiai:
Koks mano šuniškas gyvenimas sunkus!
Įleiskite mane, įleiskit,
Aš nulaižysiu net piktam medžiotojui batus…
-Tu vargšas, išvarytas valkata,
Nes nepatiko tau šilti namai,
Bohemos smuikams tavo sieloj čirpiant,
Tu pirmą meilę palikai…
Ir šiandien dar medinis smuikas verkia
Prie kapo meilės, niekuomet nepažintos,
Nes neatvėrei jos širdies lobynų,
Bet ją tu išmainei į taurę vyno
Ir slaptą bučinį kitos…
Rūtos Beltytės eilės
1997
norėdamas
nupiešti
kiniečių
poeziją
aš
piešiu
begalinę
išsiliejusią
upę
valtelę
tūkstančius
li
nuo
namų
ir
beždžionės
staugsmą
giraitėje
aname
krante
A.Šlepikas
„Ar yra čia kas nors?” -sušuko keliauninkas,
Mėnulio šviesoje pabeldęs į duris.
Jo žirgas tyliai ieškojo žolės patvory,
Palenkęs galvą virš pilkos žemės.
Ir paukštis, purptelėjęs iš medžio,
Praslydo virš keliauninko galvos.
Ir jis dar kartą pabeldė į duris.
Ir pakartojo: „Ar yra čia kas nors gyvas?”
Tačiau niekas neatėjo jam atidaryti.
Ir iš medžiais apaugusių langų
Niekas nepasižiūrėjo į jo pilkas akis.
Keliauninkas daugiau nieko nesakė, buvo sutrikęs.
Ir tik vaiduokliški klausytojų sonmai,
Apsigyvenę tuščiame name,
Sustingo tylioje mėnesienoje,
Išgirdę balsą iš žmonių pasaulio;
Jie susispietė ant laiptų,
Vedančių į tuščią salę
Ir įsiklausė į virpantį orą,
Sujudintą žmogaus balso.
Ir jis širdimi pajuto jų atstumiantį šaltį.
Jie net nekrustelėjo, atsakydami į jo kvietimą.
Ir žirgas jo taikiai rupšnojo žolę patvory,
Po mėnuliu ir žvaigždėtu dangum.
Ir keliauninkas į duris pabeldė dar garsiau.
Pakėlęs akis į namo langus, jis tarė:
„Pasakykite, kad aš buvau atėjęs,
Bet man niekas neatsiliepė,
Pasakykite, kad aš savo žodį ištesėjau”.
Niekas iš klausančiųjų neišdavė nė garso,
Nors viskas, ką keliauninkas kalbėjo,
Aidu sklido tylaus namo sutemose.
Paskutiniojo, kuris liko gyvas.
Paskui jie girdėjo, kaip koja palietė balno kilpą,
Geležies į akmenį garsą –
Ir, naktyje ištirpus paskutiniams kanopų garsams,
Vėl viską užklojo bežadė tyla.
W. de la MARE
Kalbėsiu meilę Tau,
Sakysiu skausmą Tau,
Kol nepriglausi taip arti,
Kaip krantas jūrą karčią,
Kol nepaversi vandeniu saldžiu,
Kurio ištroškę širdys, per toli nuplaukę.
Tavo delnai tegu nušluosto sūrią gaidą,
Nors Tavo meilės man pilnai pakanka –
Juk Tu laikai mane ir lauki,
Bet pavargau sudušt kasryt
Į išsvajotą krantą – gelmės jėga taip greitai
Pas save įtraukia.
Toks trumpas mūsų laikas pasimatymui,
Aš nebenoriu bėgt kasdien
Į glėbį Tavo rankų,
Aš noriu Tavo rojaus menėj,
Ties Tavo kojomis čiurlenti.
Rūtos Beltytės eilės
1994
Jei Tau manęs reikės,
Ieškoki liepoj,
Arba tarp kvepiančių
Medum korių.
Jei Tau manęs reikės,
Ateik į pievą-
Aš pasitiksiu
Lauko varpeliu.
Jei Tau manęs reikės,
Paklauski upės,
Kuri bangelė
Nešasi mane.
Jei Tau manęs reikės,
Pakelk priklupęs
Tą akmenėlį,
Gulintį šalia.
Jei Tau manęs reikės,
Pažvelk į dangų-
Matai tą debesėlį
Tolumoj?
Jei Tau manęs reikės,
Visur ieškoki.
Tik niekad neieškok
Žmonių minioj.
Eglė
Kaip paskirstyti meilę teisingai,
Kad būtų ir šiai, ir rytojaus,
Ir užvakarykščiai dienai.
Ir kad dar liktų paukščiams už lango.
Ar turi degt, ar rusėt, ar lietis liepsnom,
Ar įprastai mandagiai virti arbatą.
Niekad jau nebebus taip, kaip iš pradžių.
Po to – kitaip nei prieš tai.
Nors truputėlį taip pat.
Nieko nauja po saule.
Kol Tu nusišypsosi 🙂
A. Rybalko