Įvairūs

Gintarui Beresnevičiui

neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi
bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts
ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas
ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka

juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo
padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos
tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia
jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš

duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios
koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs
benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš

matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros

2000.VIII.22

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.37.

Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko

kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką

pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge

dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.30.

visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas
tegu ir klaidžiausias, vis krenta
dantys ir krenta: prarasi, vis sako
tėvus, iškeliavusius andai

Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino
įsisiautęs žydran chalatan
žengia žalian aikštynan, –
žydra, žydra ir žalia

tik apie tą, kur Aukštaičiuos
stalgų, tarp jungų ir jaučių
kur Žemaičiuos su medsėdžiais
žvalgos, gal jūrą nujaučia

2000.II.20–28

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.17.

sode, kur pasakei sudie
serbentas šlaistosi rūgštus
kai išgabens, kryžmai sudės

rankas, parpuolęs išbučiuos
toks baltas, angelo balsu
į dangų šauks iš apačios

per girią garsas atsiduos
gražus išaugs lig debesų
žili kaimynai apsėduos

giedos ir negalvos, aisu
sode, kur pasakei sudie
pridėjus ranką prie širdies

1999.IV.27–IX.23

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.29.

praeitis praeis žeme
šitą eiseną nebylią
nepataisomą vergiją
rūsčialapės mano girios
šneka mirusia tarme

vis minėdamos mane
juodą mano gyslų gaisrą
kur pirmykštės dvasios švaistos
tarp aklystės ir pašvaistės
ji šalta ir svetima

ji išalkino mane
ir mana mane penėjo
ir tą vaizdą įkalbėjo
paskutiniam tamsume:

už Jeruzalės – laukai
ir keliai, kur grįžta keliais
ir alyvžalės ugnelės
švytuliuoja pakrikai

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 14-15.

danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos
ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos
jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį
pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius

voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę
žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį:
tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk
runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę

išaugtinę nuspuogusią paauglio svają
atminimų albumo geltoną leliją, levandą
suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią
brenda Milašius žolynais – vienintelės savo neranda

žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange,
juodai apsirengę
plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų
susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango
sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų

ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia
laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis
nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos
verias Dievui ir sau, jiem nė motais,
kaip eilėraštis juos apsakys

1990.VIII.7–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.42.

iš kur tas alyvinis rūkas
rūke skudučiuojantis panas
pro rūką boluojančios stupos
raudoni malūnai maldų

jau baigės vidurnaktis, baigės
ir lyrikos žiaudrios glamonės
iš kur tie pavargusie žmonės
prabudę stoty svetimoj

po savo rūdijančių kaulų
našta susilenkę jie slenka
rankas jiem surišo ir, kiaurą
valtelę davę, paleido

1993.I.17–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.55.

senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė

tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų

kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo

papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą

jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų

paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą

kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko

senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą

pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės

1995.IV.7–9

Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.31.

CO2, H20-

Nejaugi tu tik dujos ir vanduo?

Nejaugi tavo mintys kyla

Iš susiskaldžiusių rūgščių amino?

Dulke buvai ir dulke pavirsi,

Bet dvasia yra amžina.

Jei tavo protėvis yra šimpanzė,

Kodėl nepakvieti jo į svečius savaitgalį?

Jei protas tavo nuolat tobulėja,

Skaičiavimo išmesk pro langą mašinėlę.

Dulke buvai ir dulke pavirsi,

Bet dvasia yra amžina.

Jei dėsniu nori pavadinti Dievą,

Tai savo motiną vadinki teorema,

Neverk per laidotuves savo tėvo,

Neprisimink draugų, kurie išėjo.

Dulke buvai ir dulke pavirsi,

Bet dvasia yra amžina.

Jei tu išgelbėti gali save,

Tai sustabdyk mirties akimirką,

Tai įsakyki savo kūnui nepasent,

Ištarki žodį, ir tai tegu įvyksta.

Dulke buvai ir dulke pavirsi,

Bet dvasia yra amžina!

Rūtos Beltytės eilės
1998

Vėlai vakare
sėdėjau prie atdaro lango.
Atėjo miškas ir ėmė kalbėti:
-šį pavasarį
neišsprogo šimtametis ąžuolas.
-kiškių šeimyna
atsivedė dešimt kiškučių.
-gegutė padėjo kiaušinį
į svetimą lizdą.
-šiandien pražydo avietės,
žadėdamos gausų derlių.
…pavasaris…

Aš norėjau Tau papasakoti apie
Griežlių gergždančius vakarus,-
Jie praeina tarp smilgų.
Iš pradžių nurausta smilgos viršūnė,
Vėliau raudonis pradeda slysti žemyn,
Lyg motinai nešama
Vienintelė pernokusi žemuogė.
Nuo žemuogių žemė rūgštėja,
Smilgos apeina samanom
Ir pasitraukia. Pasitraukia ir vakarai.
Šviesa yra užgesinama,
Nebepaliekama laiko griežlėms ir glamonėms.

Galima dar būtų kalbėti apie
Praėjusius griežlių laikus, arba
Apie rasos lašėjimą sutemose nuo klevo,
Pilkuosius garnius, kurie tamsoje
Pasitraukia nuo upių.
Apie visai kitus garsus, kvapus ir akimirkas,
Kurios mūsų laukia.

J.Liniauskas

O, amžininke! Mindaugo gentaini!
Prakalbinti norėčiau aš tave
Ir tavo lūpomis išgirsti tiesą.
Ar Vorutos pilis – tikrovė? Ar tiktai svaja?

O, liudininke Mindaugo didžiųjų žygių!
Kovų, narsos, troškimo būt stipriausiu tarp visų.
Ką slepia šitie pylimai, šlaitai skardingi?
Kiek būta kraujo, žvangesio, raudų?

O Volupis, Vorelis? Jie kadaise supo
Medinę pilį vandeniu srauniu.
Ar gynė Mindaugą nuo antpuolių galingų
Grioviai, apjuosę Vorutą žiedu tvirtu?

Voruta? Kaip ši pilis medinė
Galėjo tiek atremti apsupčių klaikių?
Kai Tautvilas, žemaičių, jotvingių ir polovcų jėgas sujungęs,
Prie vartų degė Mindaugui kerštu nuožmiu.

Morta? Ar ji buvo čia atvykus
Pasigėrėti kerinčiu gamtos vaizdu?
Kalnai, miškeliai, įlomiai sustingę
Ir paukščių šokis tarp kuplių šakų.

O amžininke! Mindaugo gentaini!
Tark žodį savo… ainiams Vorutos laikų.

LINA ADAMONYTĖ
2001