Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko
kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką
pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge
dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia
Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.30.