senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė

tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų

kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo

papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą

jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų

paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą

kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko

senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą

pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės

1995.IV.7–9

Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.31.