iš kur tas alyvinis rūkas
rūke skudučiuojantis panas
pro rūką boluojančios stupos
raudoni malūnai maldų

jau baigės vidurnaktis, baigės
ir lyrikos žiaudrios glamonės
iš kur tie pavargusie žmonės
prabudę stoty svetimoj

po savo rūdijančių kaulų
našta susilenkę jie slenka
rankas jiem surišo ir, kiaurą
valtelę davę, paleido

1993.I.17–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.55.