Įvairūs

Į ikoną mane įtapykit
Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:
Susiraukšlėjusi senutė su
Susiraukšlėjusiu jūros arkliuku
Ant kulkšnies.

Agnė Žagrakalytė

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku,
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės
Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, – dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, –
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis
ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai
trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs
draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais

svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi
ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé
smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta-
verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie

Budmerice, 2002.VI.2–Fabijoniškės, 2002.VI.7

Literatūra ir menas. – 2002. – Lapkr. 8. – P.3.

vakar vakare mačiau mėnulį
kūdikėlį ketvirtos dienos
gulintį ant svyrančios briaunos
gryčios stogo, juodo ir didžiulio

žvaigždės cypė šokamos ratu
kūdikėlis it chirurgo peilis
buvo sklidinas beribės meilės
jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų

kūdikėlio blyškiame veide
dar nespėjau įžiūrėti kaukės
bet pilkėjo juodulys ir niaukės
visata keista ar pakeista

nebebuvo aišku, ar karalių
rituališkai kankins ir nužudys
ar tik žais širdis pasaulio galią
kol užeis profanas rytmetys

Braziūnas, Vladas, Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.

Rumšiškių metrikų knygoje 1688 metais seno žmogaus
virpančia ranka net vardai užrašyti ne taip
kaip jam liepta – lietuviškai, kas tas žmogus
kaip gyveno, kur begyvena jo siela, kreivai

išaugusiam medy ar nepaklusniame žmoguje
iš niekur į niekur, tylios žydinčios laidotuvės
nė vieno pažįstamo veido, jauku:
Ona Sikmantaicia, Jokubas Mackunas, Matiosus Kuznawckas

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – V.: Vaga, 1993. – P.92.

Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios,
bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą:
pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna,
nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos,

tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis
po kojomis bėga, tik dūla
kalnynai į žvirgždą, ten lysvės
nesukasi, vagos neišversi – bergždynas,

net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė,
pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta,
kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą
iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.29.

sultingos tingios seno sodo šakos
su mirusių šventųjų aureolėm
nuo bodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas
minkštam šaknytam seno sodo guoly

kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję
kokie juos lanko ateities regėjimai
kas esam mes, kas buvom, būsim – kas
kuriuos sumes į ugnį kaip šakas

ruduo ugninis – paskutinės žinios
šaknis vanduo užeina geležinis
ir šnypščia vienas kitą išpažinę

ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly
po amžinojo sodo aureolėm
žydėjimas mus siaučia rudeninis

1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – V.: Vaga, 1998. – P.10.

sangvinikas (kraujo bei vyno
rimų juvelyras) Jono Genelio
leišio (jau mirusio) viensėdyj
(Rygos pasparnėj) įsisiaučia
į myrio įdėvėtą kupranugario
vilnos kelionių yrantį pledą
kampan įsispraudžia nepajuda
minkštasuolio skrandyje sėdi
tąsomas smenga iltinį šiepia
lyg paskutinę pėdą
gintų nuo giltinės

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.35.

ir raidžių rašto demonai tie patys
iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus
ir mano sapnas niekaip nesugrįžta
stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia
vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt

klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis
girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės
ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę
sūnus negrįžta, demonai tie patys
klausytis ir girdėt, ateina kelias
atadūluojant kuopai per mares:

tai grįžta iš karės
saulelės vakarės
kraujais aprasojęs
o koja baltoji
prie tyminio balno

1998.VII.6-XI.24

Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.115.

cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj
betono maišyklė sukas
krioguodama nei motininė
jauni eilėje prie degtinės
po obelim – senukai

per Latviją nei per Lietuvą
rusiškai ūžia ikaras
kopūstų mėlynos gūžės
vienišas gužas
vakaras

šnekasi su baidyklėm
lyg šernas
lyg miško cūka
Rucavoj laiko maišyklė
į užpernai
pernai
įsuko mus

Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.149.

juodos tulžies kariuomenės būrių
ir melancholijos ankštai apstota
giliai įmiega žiedusi vaizduotė
bejėgę šukę rankoj beturiu

o buvo amfora gašlus magnato žiedas
lytėjo pirštai mėlyną glazūrą
trofėjai miršta aukso indai gūra
tik šypsos gipso galvos apžavėtos

sokrato bruto gyvulių figūrų
baltų sparnuotų alebastro liūtų
karščiuojančioj vaizduotėj užsibūta
dabar ji miega raštininkas kuria

prie šono budi jam stropus adjunktas
nužudo tropą ir išjungia jungtį
eilutę nukerta buku kirčiu

tulžys žuvininkėlis springsta kaulais
iš kaulų girios o iš šukės kalnas
atžėlė mirusių kariuomenę girdžiu

1995.IV.12-14

Metai. – 1995. – Nr.11. – P.7
Braziūnas Vladas

apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas

mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai

Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu

piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų

1995.IV.6

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.92.