Įvairūs

Aš paklausiau upių, kur Tu.
Aš paklausiau debesų, kur Tu.
Upės atsakė: žemėj Tavęs nėra.
Ir atsakė debesys: nėra danguj.

Kas dabar sušukuos mano ilgus plaukus?
Kas man geltono korio atlauš?

Rytą pievos šaltos ir skaudžios.
Rankos karštos ir tuščios ilgą vakarą.

Pasakyk, kokiu žolynu išdygsi?
Pasakyk, kokiu atsibusi vėju?

Turbūt reikia
pusiau išprotėti,
kad suprastum
augalų ir medžių kalbą,
kad išskaitytum
žvaigždžių žemėlapius,
kad tavo balti žirgai,
nulėkę liepsnų liežuviais
pasakų pievon,
vaikytųs drugelius;
kad tavo plunksna
bėgiotų lapo baltu veidu
ir dainuotų
vaikystėj paliktas dainas.
Turbūt reikia
palikti save.

Jurgutė

Labai pasiilgau Tavęs.
Pasiilgau…
Dienų sumaišty
Tavo balso trūksta.
Pro langą,
lietaus nuo ryto vilgomą,
žvilgsniais bėgu
Į tolumą rūškaną
ieškoti veido,
kuris nenublanksta,
pajusti svajos
ir artumo skirtumą,
iš laimės apsvaigt…

V.Reimeris

Užsimerk. Apie ką pagalvojai?
Pajusk. Ką pajutai?
Jutai mano ranką savo delne?
Jutai mano žvilgsnį?
Girdėjai mano širdies plakimą?
Pajutai?
Ir pagaliau pamažu mano veidas
Priartėja prie tavojo… mano lūpos
Švelniai paglosto tavąsias… o paskui
Aš tave pabučiuoju taip pasakiškai…
Mes susiliejame į vieną visumą…
Pajutai?

Aš Tave tokį įsivaizduoju…
Pamiškėj nedidelis namelis
Krūpteli – ir taip kiekvieną rytą
Tartum glėbį langą atidaro,

O paskui – ir taip kiekvieną dieną –
Į atvertą lango glėbį teka
Miško čiulbesys ir pievų aistros,
Vieškelių baltai dulkėtos mintys,
Nuo savęs bebėgantys upokšniai,
Žodžių nuotrupos ir juoko žvaigždės.

Pamiškėj nedidelis namelis
Kaip medaus pasaulio prisipildo
Ir, uždaręs nakčiai lango glėbį,
Tavyje pasaulį glamonėja.

Aš Tave tokį įsivaizduoju…

O kažkur man skirtos
dilgėlės ir viksvos
ilgisi manęs.
Kažkur ir mano paukštis
čiulba savo dainą.
Ten kažkur man – viskas,
kur vabzdžiai drąsiausi,
o žvėreliai – baukštūs.
Ten yra pasaulis,
į kurį ateisiu,
kuriame paklusiu,
kai mane pašauks
tie, kurių nėra jau,
tie, kurie jau teisūs
ir kurių, tikriausiai,
dar labai nedaug…

R.Danytė

Manęs nepažinojai,
Kada lakstei basa.
Iš džiaugsmo tau ant kojų
Tuomet verkiau rasa.

Kai dar tiktai svajojai
Ir svaiginais vynu,
Tikrai nepagalvojai:
Džiaugies mano krauju.

Kuomet viena liūdėjai
(Aš viską juk matau),
Ar pameni, kaip vėju
Tau ašaras rinkau?

Dabar naktim spėlioji,
Kas vis dėlto esu.
O aš tave apkloju
Kaldra iš debesų.

Ir kai ateis šaltoji
Pavogt, atimt tave,
Tikrai žinok, mieloji,
Tuomet aš būsiu ja

Ruslanas Simonaitis

šventiškai ugninė-
purpuro soste-
tulpe raudona-
mūsų karštligės atspindy-
mūsų kraujo balse-
nuoga kaip žaizda—
Kaip tave paliest,
kad nesuriktum iš skausmo?
Kuo pagirdyti,
kad neužgestum nepragyvenusi
tau skirto laiko?

…sapnuoju Tave kartkartėm,
ir tuomet regis
matau Tave išnykstantį,
bet visgi numanau,
jog prieš nueidamas Tu
žvilgteli į mane
ir nusišypsai.

J.Haraldsdothr

Sakau Tau, kai renkiesi ką nors
reikia eiti iki galo
prieš renkantis
reikia žinoti, ko nori
ką darai
per daug nusivylimų
pabėgimų
atsisakymų
per daug „taip, taip, taip”
bet nėra nė vieno tikro TAIP
vieno ir visada kartojamo „taip”
kartais – pro sukąstus dantis
pakartoti „taip”
kartais prisispaudus prie jo
reikia laikytis
kartais – nešti kaip lobį
per tamsą
toks „taip” ir toks „ne”
iki galo
vadinamas tikėjimu
tikėjimu tuo, ką pasirinkai

A. de Mello

Mums rodos: rytoj pasistengsime būti
Geresniais, naudingais, stropiais;
Mes šiandien dar šiurkštūs, rytoj būsim švelnūs,
Ryt tapsim protingais, rimtais.

Rytoj mes į tolimą šalį išvyksim
Žmonėms apie Dievą sakyt,
Rytoj sužeistųjų žaizdas aptvarstysim,
Ligonius pradėsim lankyt.

Pas užmirštą draugą rytoj mes nueisim,
Rašysim rytoj giminėms,
Ir paslaugą gerą kam nors padarysim,
Ne vien tik saviems, – svetimiems.

Rytoj paaukosim mes didelę sumą,
Nes reikia gerai apgalvot,
Reikmių juk drauguomenėj niekad nestinga,
Dar spėsim rytoj atiduot.

Be priekaištų ryt viens kitam mes atleisim,
Suprasim viens kitą tikrai,
Ir dvasines pamokas ryt mes pradėsim
Visas įgyvendint rimtai.

Sušelpsime vargšus ir alkanus žmones,
Užjausim bėdoj, liūdesy;
Dėl tuščio gyvenimo ryt atgailausim,
Gal būt, jau mirties kliedesy.

Suprasim rytoj, ką išganymas reiškia,
Ir Kristų paseksim rytoj,
Rytoj mes prieš Dievą maldoj atsiklaupsim,
Ne šiandien tiktai ir ne tuoj.

Planuojant rytojui, kurs apgaubtas rūko,
Daug metų prabėgo jau žingsniais skubiais.
O ką, jei rytojus mus kartą apgautų?
jei kartą rytojus visai neateis?