Saulutė leidžias vakaruos;
Skubėk namo, skubėk, Kastyti!
Motutė laukus nekantruos:
Jai nusibos besižvalgyti
Į besiūbuojančias mares
Ir vėjo ištemptas bures.
Bet Kastyti,
Kaip matyti,
Marių dovanos vilioja;
Vakarėlio jis nelaukia,
Tik žuvytėms tinklą traukia,
Mintys dausose skrajoja.
Liūlioja vilnys pamaži;
Aukšti žvaigždutės pasimatė;
Ir štai iš vandenū graži
Išplaukia dieviška Jūratė,
Balta kaip vandenų puta,
Žaliai lyg pusės pridengta.
Oi Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?
Kam vilioji marių giją?
Marios – mano viešpatija!
Aš – Jūratė nemarioji.
Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška Krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai
Ir jėga tryško begalinė;
Atsikvėpęs sau plačiai,
Irklavo į aną stačiai.
Vos Jūratė
Jį pamatė
Priešai milžinų galiūnų,
Užsimiršusi sikaistybę
Savo dievišką didybę
Pamylėjo žemės sūnų.
Pakilo viesulas staigus;
Sujubo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus,
Kada Jūratės daug galingos
Kasa ir lūpų geiduliai
Kastytį palietė meiliai.
Jis laimingas!
Stebuklingas
Marių pasakas sapnouja!
Jūratė prie jo šono
Rūmous gintaro geltono
Jam akis saldžiai bučiuoja!..
Bet užsirūstino smarkus
Perkūnas, iš dangaus pamatęs,
Kad drįso palytėt žmogus
Skaistybę dieviškos Jūratės;
Paleidęs žaibą ir griausmus,
Sudaužė gintaro namus.
O Kastyti
Baltalyti
Liepė, bangai pasiūbavus
Palangoj, aikštėn pušyno,
Išvilioti ant smėltyno,
Negyvai jį užbučiavus.
O, paklausykit vakarais,
Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji saulė:
Girdėti per miglas druskas
Lyg verkia ir vaitoja kas!
O vaitoja,
Ašaroja
Tai Jūratė nelaiminga:
Atsiminusi Kastyti
Ir kad rūmai sudaužyti
Dievo apmaudą bausminga
Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jeis
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos,
Ji skamba tonuose liūdnuos.
O kai myli,
Norint tyli
(Jos sapnai tylėt įpratę),
Tai ta meilė jos krūtinej
Neša jėgoj begalinėj
Kartais audrą, kaip Jūratė.
