Įvairūs

Sėdžiu visa tokia
Graži ir protinga
Trys jau užkibo
Ketvirtas artėja
(Niekieno šiandien, mielieji,
kojinėj mano
skylė
sijonas mat ilgas tad
nieks to
nežino)

Agnė Žagrakalytė

Savininkai visada išvažiuodavo
prasidėjus liūčių sezonui
visi kaip vienas pamiršdavo
palikt kibirėlį anglių
iš anksto žinodama kūkčiodavau
( gal ir liūtys dėl to )
nuo drėgmės išbrinkdavo
sentimentaliai džiovintos rožės
stingdavau
tada žemė pro pusrūsio langus
visada sliekais kvepėdavo
tada man būdavo taip blogai
iki pat butelio dugno
nuvargus užmigdavau
prisiminus kaip bus –
viskam apdžiūvus
iš naujo
geltono metalo rakteliais
žadančiai skimbsėdami
apnuoginę įtikinančiai
tvinksintį gauruotą kairį spenelį
atvažiuos nauji
laikinieji savininkai.

Agnė Žagrakalytė

teka dzūkijomis badmečiai
žemaitijos išmėtytos dedervinėm –
markapiai, krikštai
prie kopų, užpustomi vėjų
skandinavų karaliai
meldžia apginti nuo kuršių
žiemgaliai smaugia kryžiuotį
tik sėliai be pėdsako nyksta
suspėję man atiduoti
savo netikusį būdą
šešėlį kalbos – juodą marką
ar gėlą verdenę – be dugno

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P.45.

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.62.

Algimantui Aleksandravičiui

paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia
išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas
į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik
pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti

su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš
objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į
neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal
atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius

nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į
mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa
atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį
tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta

į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis
neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus
priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis
potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

2000.XI.29–XII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.128.

MES yra apsimestinis mudu
apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES
aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės
trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų

taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam
užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako:
mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes
ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys

ką ima širdin, bet nemato
kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.8-11.

Jos angliakalbės
Jos rusakalbės
Mes lietumkalbės
Šnarančios šiušančios tyliai
Šiurenančios
Rašančios naktį
Baigiančios žvakėmis
Mobiliaku pasišviesdamos.

Agnė Žagrakalytė

Mylimas kojų nagus
Ant kultūrinio leidinio karposi
Kai nieks nematys – laižysiu
Žirklučių ašmenis – liko
Kokia dulkelė vistiek
Giliau įsipjovus liežuvį
Kraują su dulkėm išminkius
Nusilipdysiu vaikelį

Guldysiu degtukų dėžutėn
Iš jo marškinių pažastų
Iškirptom skiautelytėm
Išklojus
Tegul įkvimpa taip svaigiai
Tevirpa pakinkliai praeivėms

Iš kriauklės, vonios,
Nuo paklodės
Po vieną plaukelį surinksiu
Turės tokius plaukus
Nešiosis
Ten skendinčias moterų
Plaštakas

Jam nusičiaudžius džiovinsiu
Nosines ant radiatorių
Išdžiūvus gramdysiu kruopščiai
Šičia bus dantys – išdrožus
Nušveisiu citrinų žievelėm
( žybčios mergoms, kai užaugs )

Agnė Žagrakalytė

kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos

šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom

į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva

ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis

po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

2000.XI.18–24

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.44-45.

Pėterui Brūveriui

nieko kita nebuvo, nėra ir nebus
kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį
burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo
nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę
patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus

mūsų salos keliauja kartu su mumis
regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės
blausiame danguje švyti hiperborėjų
baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų
pakaruokliai pirmieji žemyną išvys

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.42.

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą

sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos

o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto

kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę

svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom

klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

2002.VI.7–8
Braziūnas, Vladas.

JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš

JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris

nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.8-11.