Įvairūs

  • Geltonas žiburys

    Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
    merdinti alkanoji
    linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
    kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta,
    šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją,

    visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios
    prie durų, darbų ir avarijų,
    viskas iš rankų jam kris –
    Kristus ir Judas į ją,
    Kristus ir Judas į ją –
    į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą,
    niekuo dėtą kūną nuvariusią;
    sienos griūna, pro gaisrinės dūmus –
    švyst klampus paryčių žiburys

    Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.23.

  • arkadija

    prie vartų pasitiko protėvių veidai
    išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki
    beprotis protėvių paminklais tiki
    jų nuopelnais klastojamais šventai

    šlovė ir garsas simboliai ir mitai
    kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų
    o pavardė kurią ištarti gėda
    kurčių bajorų kartai pramanytai

    arkadijos menai paklusę kūnui
    perkūno radvilos užgesusiai karūnai
    bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį

    net jeigu tai kur taikeisi panirti
    tėra bergždi senų grimasų krūmai
    tegu jie būna sulaikyki kirtį

    1995.IV.11
    Braziūnas, Vladas

    Metai. – 1995. – Nr.11. – P.7.

  • Vytautas Mačernis “Šokėja ir asketas” I

    Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
    Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
    Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
    Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.

    Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta,
    Pirmiau, negu mylėti… Bet ar tu žinai,
    Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
    Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?

    Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
    Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu…
    Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,

    Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
    Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
    Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.

    Vytautas Mačernis 1944.V.3
    Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

  • motinos portretas

    mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
    regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
    kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
    brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
    žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
    galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
    liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
    Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
    po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
    žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
    Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
    varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
    nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
    lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
    ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
    tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
    mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

    1995.IV.15–1996.III.26

    Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.91.

  • karilionas

    pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
    kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
    neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
    ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau

    kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
    kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
    dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
    prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom

    neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
    taip jau radom, va taip ir palikti reikės
    kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
    suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

    1999.XII.2–12

    Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.105.

  • ežero gaisras

    apako ežeras aš pamiršau jo vardą
    uola išniro olos įsčios vėrės
    pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis
    gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto

    buvau galva adomo aptaškyta
    kraujais bet dar turėjau velnio akį
    bet dar girdėjau ką gyvieji sakė
    taip švelniai kad nebuvo kam klausyti

    laukam rūpėjo javas giriai briedis
    lingavo jai papartis briedžialapis
    it klevo vartai laukiantys palabint

    akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta
    buvau gyvųjų įsčių prašalietis
    nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės

    1995.III.10-13
    Braziūnas Vladas

    Metai. – 1995. – Nr.11. – P.6

  • antrininkas

    matysiu mirtį, mano veido senį
    lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
    lyg skristų avilį apžergusi raganė
    žirniauti su numirusiais ir paukščiais

    kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
    nunirusi į lygumą, ištvino
    žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
    regėjau knisant ir girdėjau kriuksint

    matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
    nes buvo klaikiai mėlynas dangus
    poetas slampinėjo atvangus

    dar nenutirpusiom rankovėm mojo
    jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
    kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

    1995.III.28–IV.4

    Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.28.

  • Pajauta

    Sudužo.
    Į rasos lašelį.
    Į paskutinį saulės spindulėlį.
    Nugrimzdo.
    Į miglą.
    Į vakarą.

    Prisikėlė.

    Gyveno.
    Su skaidriu skausmu.
    Su krištoline baime vis kovojo.
    Smerkė save.
    Už apledėjusį jutimą.
    Už širdį, apkaustytą geležimi …
    Raudojo.

    Sudužo.
    Į vėsią rasą.
    Į saulę ašarom kabinos.
    Ir nugrimzdo.
    Į rūką.
    Į naktį. Pamažėle …
    Nebeprisikėlė …

    Kristina Šapkinaitė

  • miškų dilgėlyno naktis

    pavasario klajonių metas
    danguj – mėnulio ciferblatas
    ir žemė, nešama erdvės
    kabinas šaknimis tavęs

    kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
    į tavo vaiskų veidą, vėsų
    ant susiklaipiusių griuvėsių
    dvasia karščiuoja dilgėlės
    ir tavo nuojautos tylės

    balta kaip Nojaus laivas sklandė
    viltis – jai mojome abu
    pagavo nuorūką balandė
    o mes – ragavome nuodų

    ir vedė pragaras į dangų
    paskui madonos šypsnį sprangų
    ir duona dūsavo giliai
    surems kardai ir sopuliai

    tekės per lygmalus kraštus
    užlies apykvailius raštus
    ir mano protautės kalba
    nei prabanga bus, nei riba

    kėtojas prošaknės po žemėm
    iš jų beržam baltumą semiam
    ir salve remiasi į amen
    ir kyla dūmlaužių stulpai
    tu nuodėmės lietum tapai

    bokšte, kur laukia mirtingoji
    juodi pelėdvarniai lakioja
    egliniai dūmai kartesni
    alksniniai dūmai saldesni
    už tavo vardą šimtą kartų
    kad šitas skardis prasivertų
    kad sužvangėtų raitas pulkas
    kad suzvimbėtų rainos kulkos

    suplyšus duona lyg armuo
    mes jojam, jojam – ar namo?
    ar Skandinavijos kalnų
    laukai ledyno akmenų

    o kokios spalvos! svyra kalvos
    ir nesiliauja vyrų kalbos
    naktis pelėdišku sparnu
    nušluosto miegą nuo tarnų

    ir vandens akmenis ridena
    ir žagrė išvagoja žemę
    morenose Perkūnas gema
    o sielos skrenda per Atlantą
    ir į gimtinės krantą krenta
    tada sužinom, kad gyventa
    su tais miškais, su dilgėlėm
    su mūsų kvaistančiom vėlėm
    kurios jau nieko nesupranta

    todėl sakyk ir vėl sakyk
    kas tavo žodžiui galią duoda
    kokia klaiki sapnų paguoda
    kuri kasryt tave išduoda
    nuvytus dilgėle, klausyk

    1983.IV.16–V.28

    Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. – P. 34-36.

  • Karai: vasario speigo upės

    Baladiški ir netikri
    karai o nuotakos pražyla
    suaižo tylą aitvarai
    ir žvarbūs nuovargio darbai
    kaip širdyje taip ir ant žemės

    ir mėnuo radęs vario sagtį
    sapnuoja: Dievas su mumis
    ir tartum šaukia kas pro miegą
    ir tartum vėjas šiaušia sniegą
    su dangumi supjudo naktį
    ir nukraujuoja kailio mėzdros
    ar prasišvaisto rytmetys
    juo šliaužia aitvaras gremėzdas
    jo gyslos skrydžio gaisrą mena
    speigai jo atmintį kūrena

    herojai būkim atviri
    mūs geležėtą žemę varto
    ir ne monetos ieško vardo
    tik tiesią ranką šviesų kardą
    paliekam karo vidury

    mums atitenka bukos bigės
    aprūkusios ginklų gyvybės
    įtrūkus ašmenų teisybė
    mus renkasi tiesos vardu
    ramiai! išsirikiuot po du

    ir šventa: pėdos po žeme
    ir nuotakos kaltai pražys
    ir slys padangėm geležis
    alyvuogės apaugs krantus
    ir šauks pro miegą nekantrius
    vasario speigo kaitruma

    …1983.III.18–20

    Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P.79-80.