Įvairūs

Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
merdinti alkanoji
linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta,
šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją,

visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios
prie durų, darbų ir avarijų,
viskas iš rankų jam kris –
Kristus ir Judas į ją,
Kristus ir Judas į ją –
į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą,
niekuo dėtą kūną nuvariusią;
sienos griūna, pro gaisrinės dūmus –
švyst klampus paryčių žiburys

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.23.

prie vartų pasitiko protėvių veidai
išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki
beprotis protėvių paminklais tiki
jų nuopelnais klastojamais šventai

šlovė ir garsas simboliai ir mitai
kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų
o pavardė kurią ištarti gėda
kurčių bajorų kartai pramanytai

arkadijos menai paklusę kūnui
perkūno radvilos užgesusiai karūnai
bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį

net jeigu tai kur taikeisi panirti
tėra bergždi senų grimasų krūmai
tegu jie būna sulaikyki kirtį

1995.IV.11
Braziūnas, Vladas

Metai. – 1995. – Nr.11. – P.7.

tokia jautri
porcelianinė
duokit plaktuką
mielieji
filologė visada miršta
su butelio šukėm
arterijoje

Agnė Žagrakalytė

Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki,
Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų,
Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs
Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu.

Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta,
Pirmiau, negu mylėti… Bet ar tu žinai,
Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto
Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai?

Prie mano smilkinio pridėki savo ranką
Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu…
Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies,

Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;
Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;
Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.

Vytautas Mačernis 1944.V.3
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

1995.IV.15–1996.III.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.91.

pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau

kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom

neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

1999.XII.2–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.105.

apako ežeras aš pamiršau jo vardą
uola išniro olos įsčios vėrės
pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis
gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto

buvau galva adomo aptaškyta
kraujais bet dar turėjau velnio akį
bet dar girdėjau ką gyvieji sakė
taip švelniai kad nebuvo kam klausyti

laukam rūpėjo javas giriai briedis
lingavo jai papartis briedžialapis
it klevo vartai laukiantys palabint

akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta
buvau gyvųjų įsčių prašalietis
nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės

1995.III.10-13
Braziūnas Vladas

Metai. – 1995. – Nr.11. – P.6

matysiu mirtį, mano veido senį
lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
lyg skristų avilį apžergusi raganė
žirniauti su numirusiais ir paukščiais

kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
nunirusi į lygumą, ištvino
žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
regėjau knisant ir girdėjau kriuksint

matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
nes buvo klaikiai mėlynas dangus
poetas slampinėjo atvangus

dar nenutirpusiom rankovėm mojo
jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

1995.III.28–IV.4

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.28.

Galėjai rinktis vieną –
(būčiau mirus)
galėjai rinktis kitą –
(būčiau mirus)
pasirinkai abi.
tai ką man dabar daryt?
– išgerk.

Mylėtis po Kolorado žemėlapiu,
Nuo lubų byrant kolorado vabalams

Agnė Žagrakalytė

Sudužo.
Į rasos lašelį.
Į paskutinį saulės spindulėlį.
Nugrimzdo.
Į miglą.
Į vakarą.

Prisikėlė.

Gyveno.
Su skaidriu skausmu.
Su krištoline baime vis kovojo.
Smerkė save.
Už apledėjusį jutimą.
Už širdį, apkaustytą geležimi …
Raudojo.

Sudužo.
Į vėsią rasą.
Į saulę ašarom kabinos.
Ir nugrimzdo.
Į rūką.
Į naktį. Pamažėle …
Nebeprisikėlė …

Kristina Šapkinaitė

pavasario klajonių metas
danguj – mėnulio ciferblatas
ir žemė, nešama erdvės
kabinas šaknimis tavęs

kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
į tavo vaiskų veidą, vėsų
ant susiklaipiusių griuvėsių
dvasia karščiuoja dilgėlės
ir tavo nuojautos tylės

balta kaip Nojaus laivas sklandė
viltis – jai mojome abu
pagavo nuorūką balandė
o mes – ragavome nuodų

ir vedė pragaras į dangų
paskui madonos šypsnį sprangų
ir duona dūsavo giliai
surems kardai ir sopuliai

tekės per lygmalus kraštus
užlies apykvailius raštus
ir mano protautės kalba
nei prabanga bus, nei riba

kėtojas prošaknės po žemėm
iš jų beržam baltumą semiam
ir salve remiasi į amen
ir kyla dūmlaužių stulpai
tu nuodėmės lietum tapai

bokšte, kur laukia mirtingoji
juodi pelėdvarniai lakioja
egliniai dūmai kartesni
alksniniai dūmai saldesni
už tavo vardą šimtą kartų
kad šitas skardis prasivertų
kad sužvangėtų raitas pulkas
kad suzvimbėtų rainos kulkos

suplyšus duona lyg armuo
mes jojam, jojam – ar namo?
ar Skandinavijos kalnų
laukai ledyno akmenų

o kokios spalvos! svyra kalvos
ir nesiliauja vyrų kalbos
naktis pelėdišku sparnu
nušluosto miegą nuo tarnų

ir vandens akmenis ridena
ir žagrė išvagoja žemę
morenose Perkūnas gema
o sielos skrenda per Atlantą
ir į gimtinės krantą krenta
tada sužinom, kad gyventa
su tais miškais, su dilgėlėm
su mūsų kvaistančiom vėlėm
kurios jau nieko nesupranta

todėl sakyk ir vėl sakyk
kas tavo žodžiui galią duoda
kokia klaiki sapnų paguoda
kuri kasryt tave išduoda
nuvytus dilgėle, klausyk

1983.IV.16–V.28

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. – P. 34-36.

Baladiški ir netikri
karai o nuotakos pražyla
suaižo tylą aitvarai
ir žvarbūs nuovargio darbai
kaip širdyje taip ir ant žemės

ir mėnuo radęs vario sagtį
sapnuoja: Dievas su mumis
ir tartum šaukia kas pro miegą
ir tartum vėjas šiaušia sniegą
su dangumi supjudo naktį
ir nukraujuoja kailio mėzdros
ar prasišvaisto rytmetys
juo šliaužia aitvaras gremėzdas
jo gyslos skrydžio gaisrą mena
speigai jo atmintį kūrena

herojai būkim atviri
mūs geležėtą žemę varto
ir ne monetos ieško vardo
tik tiesią ranką šviesų kardą
paliekam karo vidury

mums atitenka bukos bigės
aprūkusios ginklų gyvybės
įtrūkus ašmenų teisybė
mus renkasi tiesos vardu
ramiai! išsirikiuot po du

ir šventa: pėdos po žeme
ir nuotakos kaltai pražys
ir slys padangėm geležis
alyvuogės apaugs krantus
ir šauks pro miegą nekantrius
vasario speigo kaitruma

…1983.III.18–20

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P.79-80.