apako ežeras aš pamiršau jo vardą
uola išniro olos įsčios vėrės
pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis
gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto

buvau galva adomo aptaškyta
kraujais bet dar turėjau velnio akį
bet dar girdėjau ką gyvieji sakė
taip švelniai kad nebuvo kam klausyti

laukam rūpėjo javas giriai briedis
lingavo jai papartis briedžialapis
it klevo vartai laukiantys palabint

akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta
buvau gyvųjų įsčių prašalietis
nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės

1995.III.10-13
Braziūnas Vladas

Metai. – 1995. – Nr.11. – P.6