pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau

kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom

neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

1999.XII.2–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.105.