Kokia skaisti vasario saulė,
Gražuolė neprieinama.
Kiek spindesio ir kiek apgaulės,
Kiek išdidumo joj yra.
Jai nepamosi, nepakviesi, –
Praeis pro šalį, nepalies.
Tokia jau ta vasario saulė
Be šilumos ir be širdies.
Eglė Brazdžiūnienė
Kas gi yra senatvė?
Ar tuščias kambarys,
Ar tyli nyki gatvė?
Ne tai nėra vienatvė.
Vienatvė – tuščia širdis,
Gėla neišmatuota,
Beribis ilgesys,
Laukimas ir viltis –
Štai kas yra vienatvė.
Eglė Brazdžiūnienė
Už lango šėlsta, gaudžia, ūžia
Žiema tuoj pėdsakus užvers,
O vejas staugia naktį gūdžią
Lyg skundas vienišos moters.
Širdy seniai jau ne gegužis,
Ne vasaros žali kerai.
Atėjo laikas susigūžęs
Dažniau blogai, negu gerai.
Laukinis ilgesys nubunda,
Už lango verkia lapkritys,
O sieloj įkyri pagunda
Klebena uždaras duris.
O vėjas stūgauja už lango
Lyg skundas vienišos moters,
Kurios seniai sušoktas tango
Visus kelius atgal užtvers.
Eglė Brazdžiūnienė
Kokie skirtingi žmonės esame
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.
Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?
Eglė Brazdžiūnienė
Draugai?! Jie kažkur šalia.
Žinau telefonus visus
Pasikviesčiau aš juos į svečius
Kol ant stalo kvepia kava.
Pasikviesčiau, jei būtų šiokiadienis,
Jeigu jų nelauktų šeima.
Ne visų juk buveinė tuščia,
O tarp kita ko šiandien šventadienis.
Ant stalo aušta kava.
Puodelio vieno pakanka,
Bet kažko labai neužtenka –
Draugai?! Jie kažkur šalia.
Vis ieškau skelbimo reklamoje,
Gal kas savo darbo dienas
Pakeistų į mano laisvas?
Bet nieko šviesaus panoramoje.
Jau visai atvėso kava.
Telefonas kažko užsispyrė
Sau dietą tylos paskyrė.
Draugai? Jie kažkur šalia.
Eglė Brazdžiūnienė
Amžius
Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė – daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.
O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė – pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.
O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė – laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus.
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.
O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žilutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.
Eglė Brazdžiūnienė
O liūdesy! Kokie mes artimi.
Lyg būtum motinos vienos vaikai,
Lyg mus sujungtų metai ir vargai.
Lyg jungtų mus rudens lietus apniukęs,
Lyg ežero paviršiuj baltas rūkas
Apgaubtų mus drauge. Juo apsisupę
Supintume išvargusias rankas,
Sujungtume visas mintis liūdnas
Ir eitume per šaltąjį pasaulį,
Kur vyrauja tiek melo ir apgaulės,
Į ten, kur mudu reikalingi būsim.
Nenusimink. Gal dar kartu paūšim.
O liūdesy!
Kokie mes artimi.
Eglė Brazdžiūnienė
Viltis
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi –
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?
Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?
Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia –
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi –
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
Eglė Brazdžiūnienė
Gyvenimas juostomis eina
Sunkesnis ir vėl lengvesnis.
Tik kažkodėl tos baltos
Juostos kur kas siauresnės.
Tik kažkodėl tas skausmas
Tarsi upeliais plaukia,
O išsiilgtas džiaugsmas
Savo eilės nesulaukia.
Tik kažkodėl ta laimė
Labai mandagi man teko.
Ilgai eilėje stovėti
Kantrybės jai neužteko.
Ir nuėjo pro šalį
Ranka į mane numojus.
Gyvenimas juostomis eina,
Nežinia, koks išauš rytojus.
Eglė Brazdžiūnienė
Gyvenimas lyg įtempta styga
Paliesi skaudžiai – aimanuot pradės,
Užgausi stipriai – suvaitos tada,
Švelniai paglosčius – tyliai suskambės.
Jis muzika į viską atsišauks.
Jame aistra, klasta ir melas.
Tegul tik niekas stygos nenutrauks,
Tegul laimingas būna jo finalas.
Eglė Brazdžiūnienė
Kartus pelynų skonis dar kartesnis
Visa diena paskendo kartume.
Nors kas čia tokio. Tik dar vienas lašas
Kartumo įsigėrė širdyje.
Nors kas čia tokio.
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai graudus ir mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.
Sunki pelynų pieva dar sunkesnė.
Diena vėl pasiklydo naktyje.
Bandydama suvokt aitrumo esmę
Viliuosi nepaskęsti kartume.
Nors kas čia tokio
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai ir graudžiai mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.
Eglė Brazdžiūnienė
Jau pabaiga. Atėjo metas
Sudėt visus taškus.
Kažkur pradingo pasaka
Apie gražius namus,
Apie jaukumą židinio,
Karalių su svita.
Deja, tik pasakose būna
Laiminga pabaiga.
Eglė Brazdžiūnienė