Kaip išgyventi naktį,
Kai spengianti tyla?
Žiūriu į žvakės dagtį
Per visą kiaurą naktį
Kaip visada viena.
Kaip gi aušros sulaukti?
Tokia naktis lėta.
Taip norisi pašaukti
Ir vienąkart sulaukti
Aušros, kai tu šalia.
Eglė Brazdžiūnienė
Vagone lengvutis šurmulys,
Tyliai tyliai slenkame į naktį,
O pavargęs senas traukinys
Skubina visas šviesas uždegti.
Ratai dunksi. Pamažėle migdo
Ir diena čia nebereikalinga.
Niekas šios akimirkos netrikdo
Ir jaučiuos pakankamai laiminga.
Tad į priekį, mano traukiny!
Pravažiuok nestojęs mano stotį.
Leisk nors truputėlį ilgėliau
Apie nieką, nieką negalvoti.
Eglė Brazdžiūnienė
Nebežinau, kas daros,
Neatpažįstu savęs.
Atrodo, dainuoti noris,
O viduj lyg verkia kažkas.
Atrodo, šokčiau ir šokčiau.
Aplinkui linksmi garsai,
O viduje lyg kas bando
Širdį išplėšt visai.
Noris išbėgti į gatvę
Sušukti – žiūrėkit, tai aš!
O viduje pašėlo,
Rauda ir rauda kažkas.
Eglė Brazdžiūnienė
Ir vėl į pabaigą artėja metai
Ciksėdamas skaitiklis vos bespėja.
Kažko vis laukdami,
Kažkuo tikėdami
Visi į savo nebūtį artėjame.
Dažnai paklydę amžiaus vidury
Nežinome, ko reikia, ko nereikia.
Tame beprotiškame sūkury
Gyvenimiški dėsniai veikia.
Ir vėl į pabaigą artėja metai
Skaitiklis tuoj pakeis dar vieną skaičių
Skubėdami suspėt dažnai vėluojam,
O metai pamažu mus keičia, keičia …
Eglė Brazdžiūnienė
Kokia sunki žiema bebūtų,
Kokia valinga ir gili,
Vistiek pavasaris ateina
Už rankos pasiėmęs dainą
Ištirpdyti ledus širdy.
Eglė Brazdžiūnienė
Nesmerk manęs, o moterie.
Tie laimės trupiniai nuo tavo stalo
Tokie neskalsūs
Ir kartumu paženklintas likimo kelias,
Ir naktys alsios …
Nekeik manęs, o moterie.
Iš mano šulinio vandens pasėmęs
Sugrįš žmogus
Palaistyt tavo žemės,
Nokinti tavo vaisių.
Neteisk manęs, o moterie.
Aš jo neteisiu
Už tą bejėgę būseną,
Už graudžią godą,
Už išmelstą ilgom naktim paguodą.
Atleisk man, moterie,
Už viską.
Už tavo žmogų
Aš savo širdimi likimui moku.
Atleisk man, moterie,
Už tai, kad aš esu beteisė.
Atleiski man.
Aš jam atleisiu
Eglė Brazdžiūnienė
Gimkime iš naujo, –
Juk Kalėdos.
Būkim švaresni,
Būkim tyresni.
Gal tada aplenks
Mus visos bėdos
Ir kliūčių bus
Daug mažiau kely.
Eglė Brazdžiūnienė
Lauk manęs
Aš dar ateisiu, Mama.
Gal ne šiandien,
Gal labai negreit.
Jei gavau
Gyvenimą neramų,
Kad ir kaip nelengva
Reikia eit.
Ir einu!
Blaškaus lyg kelio dulkė.
Negaliu pradžiuginti Tavęs.
Jei užkliudo kojos
Laimę smulkią,
Tai ji ten
Tikrai ne dėl manęs.
Tik tu lauk,
Prašau, sulauki, Mama.
Neišeik!
Kai tik ištirps kaltė,
Nusilenkti Tau
Ir Tavo žemei
Grįš namo
Paklydėlė duktė.
Eglė Brazdžiūnienė
Ruduo. Ir vėl ruduo
Toksai eilinis, regis,
Išvargę ir pajuodę
Stiklinės namo akys …
Jau gluosnis patvory
Susimetė į kuprą,
Skarotame glėby
Eglužė saugo dukrą.
Čia putinas raudonais
Karoliais apsisegęs,
Balose atsispindi
Nuplikę medžių žvakės.
Galugatvy žibintas
Nuleidęs galvą girgžda.
Rytais įbridęs namas
Į spalio miglą tirštą.
Išbrist iš jos negali
Ir ašaroja akys.
Ruduo. Ir vėl ruduo
Toksai eilinis, regis.
Eglė Brazdžiūnienė
Visur skubi ir niekur nesuspėji,
Visi darbai likimui palikti.
Išblaškiusi save kažkur pavėjui
Pavargusi į patalą krenti.
Ir čia ramybei vietos neužtenka,
Su savimi tariesi ir mąstai.
Naktis tamsi, ir lyg šešėliai slenka
Dienų seniai praėjusių vaizdai.
Savęs paklausi. Patarimo lauki
Sau atsakai ir paguodi save.
Išaušus rytui, nemiegojus trauki
Vežimą savo senvage sava.
Eglė Brazdžiūnienė
Kokia gera ta šiluma,
Kurią mums dovanoja saulė.
Tokia jauki, tokia sava,
Taip trokštama ir laukiama,
Ir norisi gyvent pasauly.
Kokia šviesi, kokia stipri –
Tik vasarą tokia ji esti
Žvalumo ir jėgos pilna,
Ramybės mums suteikdama –
Ir noris viską vėl pratęsti.
Eglė Brazdžiūnienė
Žmogus neseniai praėjo
Pėdą žemėj palikęs.
Sunku pagal pėdą spręsti,
Geras jis ar netikęs.
Eina, myli, gyvena
Likimą savo priėmęs,
Kol jo žvaigždė rusena,
Kol dar tikėjimas likęs.
Eglė Brazdžiūnienė