Įvairūs

Prarandu save
Po trupinį, po lašą.
Aš kasdieną prarandu save.
Metai bėga
Ir skausmingai neša
Ateitin iš praeities mane.

Manyje jau daug žmonių gyvena.
Daug likimų paliečiau ranka –
Didelių, mažų, jaunų ir senių,
Ėjusių ir einančių greta.

Pykčio ir gerumo man palikę,
Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
O gal atrandu aš šitą sykį
Vėl naujai save iš praeities?

Gal ir aš – ne aš,
O ta daugybė
Sutiktų ir priešų, ir draugų
Man savęs po trupinį palikę
Pakeitė mane žmogum kitu?

Prarandu save?
O man nė kiek negaila.
Surinkau po trupinį visų.
Iš protingo paėmiau,
Iš kvailio,
Iš gerumo ir iš bučinių.

Iš draugystės paėmiau,
Iš laimės,
Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
Iš laukimo netekties, iš baimės,
Iš gerų ir iš piktų žmonių.

Visko, visko surinkau po lašą,
Į save sugėriau pamažu.
Gal todėl šiandien nė kiek negaila,
Kad save su metais prarandu.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau visko prisirinko su kaupu,
Jau derlių daug surinko mano metai.
Tiktai širdis prie skausmo ir kančių,
Prie išdavystės taip ir neįprato.
O gaila. Būtų ašarų mažiau
Ir juodo netikėjimo nebūtų,
Ir būčiau, kaip prieš dvidešimt buvau,
Visais keliais pasiųsčiau džiaugsmo liūtį.

Eglė Brazdžiūnienė

Dar ne viskas, ne viskas dar prarasta,
Dar gyvenimas žydintis laukia.
Dar daug bus dienų saulėtų
Ir žiedų bus pilna palaukė.

Ir vėjas kedens man plaukus,
Toks šiltas ir geras vėjas,
Ir džiaugsiuos ryto sulaukus,
Ir džiaugsiuos, kai vakarėja.

Mano laimė manęs dar laukia
Užtrukus kažkur pakely,
O aš ją tikrai sutiksiu
Ir ištirpsiu jos glėby.

Eglė Brazdžiūnienė

Neskubėkit manęs teisti, žmonės,
Būkite šiek tiek atlaidesni.
Ši gyvenimiškoji kelionė
Mano daliai teko gan karti.

Aš neišpažįstu aukso vidurio
Ir nesirenku pilkų spalvų.
Gal todėl šiandieną mano priešų
Daug daugiau, negu tikrų draugų.

Neskubėkit manęs teisti, žmonės,
Aš tiktai tokia, kokia esu
Ir savos gyvenimo kelionės
Nepakeisiu niekuo geresniu.

Eglė Brazdžiūnienė

Išeičiau viską palikus
Iš savo liūdnų namų.
Į pasaulio kraštą važiuočiau,
Tik neturiu pinigų.

Septynias girias pereičiau,
Tik sveikata nebe ta.
Septynias upes perplaukčiau,
Tik plaukt neišmokau, deja …

Eglė Brazdžiūnienė

Atpūsk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
Žibutės mėlį, žirginį beržų,
Atnešk man, vėjau, žalią gluosnio šaką,
Atnešk švelnių pušyno pumpurų.

Pavasarį atpūsk į širdį, vėjau,
Įžiebki kibirkštį senam lauže.
Žalumą pievų aš pamiršti spėjau,
Padvelk žolės pernykštės žaluma.

Paglostyk švelniai, pabučiuok į skruostą.
Atneški ilgesį žalių laukų.
Atnešk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
Tavęs aš laukiu. Ir tavim tikiu.

Eglė Brazdžiūnienė

Prie visko pripratau.
Prie geliančios ramybės,
Prie spengiančios tylos,
Naktų tamsių.

Prie visko pripratau,
Nes viską išskaudėjo.
Prie pripratimo tik
Priprasti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė

Grįžtu namo. Į savo šaltą gūžtą
Tarp sienų keturių,
Kur visos viltys šukėmis sudūžta,
Kur nieko neturiu.

Grįžtu tvarkingai aš. Kiekvieną vakarą.
Tokia jau ta dalia.
Nėra nei židinio, anei ugniakuro
Ir šilumos nėra.

Padėki, Viešpatie, jei tik gali padėti,
Sušildyk sielą. Atgaivink.
Nuo nesėkmių ir begalinio melo
Apginki, Viešpatie. Apgink.

Eglė Brazdžiūnienė

Meluočiau, jei sakyčiau, kad laiminga –
Aš daug ką šiandien pameluot galiu.
Tiktai meluot šiek tiek drąsos pristinga,
O pasiguost nėra kam. Neturiu.

Seniai išpustė vėjas mano gryčią,
Ir šiluma vaidenas naktimis.
Kur aš bebūčiau, ką aš bedaryčiau,
Visur sutinka ta pati lemtis.

Ar aš smagiai lig ašarų kvatočiau,
Ar verktų vėl įplyšusi širdis,
Ar pasilikusi viena klajočiau –
Vis persekioja ta pati lemtis.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskauda
Ir kad šiandieną visko ligi soties.
Man reik išeit užgniaužus sunkią raudą
Pasaulin paieškoti geresnės kloties.

Eglė Brazdžiūnienė

Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.
Vakaro prietema. Vasara.
Skleidžiasi žvakės liepsna.
Korta bloga iškrito.
Nemalonumų dar bus.
Ateis netikėtas svečias,
Sunegaluos sūnus.

Buvęs vyras laimingas
Svetimoje šeimoje.
Turiu draugę klastingą,
Kuri man kenkia slapčia.
Ir vis dėlto korta žada –
Ne viskas jau taip blogai.
Sušildys dar mano palangę
Saulės karšti spinduliai.

Svajonės išsipildys,
Jaunikis geras šalia.
Tik nežinia, kas jaunoji –
Aš ar mano dukra?
Sunku, kai namuose dvi nuotakos:
Viena dar visai jauna,
Antra jau „Balzako moteris”
Ir kartą jau buvus žmona.

Ir nežinia, ko gailėti –
Jaunystės ar amžiaus brandaus?
Vienai dar teks iškentėti,
Kitos jau nieks neapgaus.
Vakaro prietema. Vasara.
Sklaidosi žvakės liepsna.
Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.

Eglė Brazdžiūnienė

Kažkas gyvenime pasikeitė,
Tik aš nesuprantu.
Kažką gal metai metams įteikė
Su bučiniais kartu.

Kažką lyg metai metams perdavė,
Nors aš ir ta pati.
Kažkas gyvenime pasikeitė,
Ar pasikeis many?

Eglė Brazdžiūnienė

Vidur didelio lauko
Apsigobus skara
Stovi eglė išvargus,
Vieniša apleista.

Drasko audros pašėlę,
Vėjas laužo šakas.
Kas užjaus našlaitėlę,
Kas paguos ją, o kas?

Miško sesės sugludę
Tyliai ošia nakčia,
Per laukus neša aidas –
„Tu viena, tu viena

Iškerojai per daug
Ir perdaug pasenai.
Net Kalėdoms tavęs
Nebekviečia vaikai”.

Bet tikėk. Vieną kartą
Per liūtį laukais
Prašalaitis keleivis
Pasislėpti ateis.

Jį apgobus skara
Suvirpėsi kaltai,
Ir į žemę pažirs
Tavo skausmo lašai.

Eglė Brazdžiūnienė