Vidur didelio lauko
Apsigobus skara
Stovi eglė išvargus,
Vieniša apleista.

Drasko audros pašėlę,
Vėjas laužo šakas.
Kas užjaus našlaitėlę,
Kas paguos ją, o kas?

Miško sesės sugludę
Tyliai ošia nakčia,
Per laukus neša aidas –
„Tu viena, tu viena

Iškerojai per daug
Ir perdaug pasenai.
Net Kalėdoms tavęs
Nebekviečia vaikai”.

Bet tikėk. Vieną kartą
Per liūtį laukais
Prašalaitis keleivis
Pasislėpti ateis.

Jį apgobus skara
Suvirpėsi kaltai,
Ir į žemę pažirs
Tavo skausmo lašai.

Eglė Brazdžiūnienė