Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą prabilti,
Kada tyla nekenčiama.
Kada naktis, kada diena
Paliki ilgesį širdies.
Tegul šalia manęs budės
Tavų akių šilta šviesa,
Tavųjų rankų šiluma.
Palik laukimą,
Palik viltį.
Palik gebėjimą pamilti.
Eglė Brazdžiūnienė
Man reik Tavęs,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo žvilgsnio, šypsenos.
Man reik Tavęs,
Kaip laivui reikia uosto
Po štormo ar po devintos bangos.
Man reik Tavęs,
Lietaus kaip žemei reikia,
Išsekintai ir saulės, ir sausros.
Man reik Tavęs,
Kaip žiedui bitės reikia,
Kad susilauktų vaisių gausumos.
Man reik Tavęs,
Kad aš ramiai miegočiau,
Sapnuos regėčiau tik šviesias spalvas.
Man reik Tavęs,
Kad nieko nebijočiau.
Nebegaliu.
Aš pavargau.
Man reik Tavęs.
Patogiau. Taip kur kas patogiau
Nematyt, nežinot, negirdėti.
Ištylėti išties lengviau
Tuomet, kai reikia kalbėti.
Pripratę patogiai gyvent,
Skrandą į viršų išvertę.
Išmokom per petį kikent
Ir nusisukę į kertę
Nematom, nežinom, negirdim.
Taip, tikrai, kur kas paprasčiau.
Kam apsunkinti savo širdį,
Jei patogiai gyvent patogiau?
Eglė Brazdžiūnienė
Aš niekur šaknų neįleidau,
Nežinau, ką vadint gimtine.
Pase įrašyta vietovė,
Kur pagimdė mane mama.
Blaškomi savo likimo
Tėvai klajojo ilgai,
Ir buvo mano gimtinė
Kaskart vis nauji namai.
Ir kai tolimos tėviškės balsas
Ilgesiu pašaukė juos,
Aš nebespėjau prigyti
Tėvo gimtuos namuos.
Ten, kur seneliai gyveno,
Kur visų senuolių kapai,
Dabar ten tėviškė mano –
Tėvo gimtinė RŪKAI.
Mano gimtinė – tai vėjas,
Kaimo gryčios įdubę.
Vienur – tai miško ošimas,
Kitur – tai šniokščianti upė.
Aš niekur šaknų neįleidau
Ir šiandien esu tikra,
Kad ne vienas kaimas gimtinė.
Gimtinė – visa LIETUVA.
Eglė Brazdžiūnienė
Mano vargeli neišvargtas.
Kiek nemiegotų naktų
Tavęs belaukiant sugrįžtančio
Lig pirmųjų gaidžių.
Mano vargeli nesuprastas.
Tokia jau mamos dalia –
Savo vaikų suaugusių
Prie savęs laikyt nevalia.
Mano vargeli nerimstantis.
Abiem ramybės meldžiu.
Savarankiškas kelias gimstantis
Tegul netampa klaidžiu.
Brangus ir mielas vargeli,
Iš metų tolybės kalbu –
„Atraski tiesiausią kelią
Tarp kreivų ir vingiuotų kelių.
Tik kelią deimantais švytintį
Aplenk, sūneli, aplenk.
Apgaulingų perlų spindėjimo
Išvenk, mielasis, išvenk”.
Eglė Brazdžiūnienė
Jau išsakyta viskas.
Žodžiai stingsta,
Kelionėje atgal
Net ašarų nėra.
Tiktai suvirpa
Išdavikai pirštai
Ties atsisveikinimui
Ištiesta ranka.
Jau išsakyta viskas.
Nebereikia
Nei apsimesti,
Nei darkart išduot.
Jau nebereikia
Akyse paguodos
Lyg pamišimo
Naktimis ieškot.
Bevelija į tuštumą
Įžengti,
O ten jau gal kaip nors
Lengviau iškęst.
Dabar svarbu.
Kad išdavikai pirštai
Atgal manęs
Neverstų atsigręžt.
Eglė Brazdžiūnienė
Žodžiai,
Tik žodžiai,
Ir tie jau išblėsę,
Praradę tikrumą,
Netekę prasmės.
Maudžia įkyriai,
Tvinksi nuobodžiai.
Žodžiai,
Tik žodžiai
Iš praeities …
Eglė Brazdžiūnienė
Jei ateitum į mano vakarą
Beginklis, sušalęs, apleistas,
Įkūrus senutį ugniakurą
Šilumos kambarin prileisčiau,
Kad ir vėl širdis sualsuotų
Dieną į naktį susupus,
Kad nuo užraktų išsivaduotų
Užkeiktos tylėjimui lūpos,
Kad akys, valktis numetę
Nei šviesos, nei tamsos nebijotų,
Kad nei tavo, nei mano metai
Mums daugiau niekada nemeluotų
Ir, kad mūsų pavargusios rankos
Surastų prieglobstį šiltą.
Jei ateitum į mano vakarą,
Gal ir jisai prabiltų.
Eglė Brazdžiūnienė
Tu man atleisk,
Dažnai aš klydau,
Dažnai į nuodėmę bridau,
O pasirinkus kelią slidų
Aš nuo tavęs tolyn slydau.
Tu man atleisk.
Aš tarsi medis
Skleidžiaus ir vėl lapus mečiau.
Kažko ieškojau. O suradus
Nurimt galėdavau. Tačiau
Ne man lygus,
Begrumstis kelias,
Ne man šiltadaržio dirva.
Man lauko vėjas, klonis žalias
Ir taurė laisvės sklindina.
Tu man atleisk,
Kad nemokėjau
Ramiai ir pamažu rusent.
Atleisk už tai, kad nenorėjau
Anksčiau už vakarą pasent.
Eglė Brazdžiūnienė
Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti.
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele.
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Eglė Brazdžiūnienė
Žmogui reikia žmogaus,
Kad galėtum suprasti
Kur eini, ką darai, kas esi,
Kad save savyje sugebėtum atrasti,
Kad neklaidžiotum vienas nakty.
Žmogui reikia žmogaus,
Kad pajusti galėtum
Jog kažkam reikalingas esi,
Kad globotum, kad sergėtum
Ir kad mylėtum,
Kad brandintun gerumą širdy.
Eglė Brazdžiūnienė
Aš nepataikausiu. Ne gražuolė.
Nors graži. Savotiškai graži.
Gal todėl, kad nė į jokią kitą
Tu visai, visai nepanaši.
Ne gimta. Bet, vėlgi, – mano sūnui
Gimtine išliksi amžinai.
Gal todėl su tavimi suaugau,
Gal todėl tu manimi tapai.
Vakare žiburiuose paskendus
Išsilieji vientisa šviesa
Ir paslėpusi nelaimės randus
Nuteki ramia Neries vaga.
O kada trumpiausią metų naktį
Tavo vardą švenčia Lietuva,
Ir aš vėl skubu Tave pasveikint
Mano mažas mieste, JONAVA.
Eglė Brazdžiūnienė