Įvairūs

Surask man užuovėją menką
Nors trumpam, nors labai trumpam.
Dienų vėjuotų užtenka,
Pūgų ir šalčio pakanka,
Leisk pailsėti man.

Eglė Brazdžiūnienė

Kažin ar reikia
Pėdsako gilaus,
Jei nieks neklaus
Ir nieks neatgailaus.

Eglė Brazdžiūnienė

Seniai jau gėlių nieks nebeneša.
Pabrango gėlės, matyt.
Seniai jau laiškų nieks nerašo –
Nemadinga tapo rašyt.

Retai kas svečiuosna beužsuka
Ir skambučiai vis retesni.
Seniai jau gėlių nieks neatneša.
Per brangūs žiedai tikri.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokios trumpos naktys biržely
Koks jaukus ir šiltas lietus.
Nebaisus nei miško takelis,
Nei naktinis svirplys nebaisus.

Noris viską ranka paliesti,
Išsilieti birželio nakty,
Vasaros šventas stebuklas
Apžavėjo savo glėby.

Ir žybsi, žybsi švieselės
Jonvabaliukų kaimenės,
Kai paparčio žiedo ieškoti
Išeina Jonai ir Janės.

Kokios gražios naktys biržely
Ir koks rytas aušta vaiskus.
Vaidilučių vainikai plaukia
Išdabinę upės kelius.

Paparčio žiedas jau surastas
Kažkam, galbūt, laimę atneš,
O birželio naktys neramios
Dar ne vieną iš proto išves.

Eglė Brazdžiūnienė

Ak, jaunyste, kvaila ir padūkusi
Ten gi veidrody mano dukra,
Mano akys ir mano žvilgsnis,
Mano lūpos ir šypsena.

O gal visa tai tiktai tėvo,
Gal mano joj nieko nėra?
Ak, jaunyste, kvaila ir padūkusi –
Ten gi veidrody – mano dukra.

Eglė Brazdžiūnienė

Pro mano langą
Saulė įspindo.
Mažytis žiburėlis.
Ar jį sugausiu,
Ar išlaikysiu,
Ar jis pabėgs man vėlei?
Laime, laimuže,
Paliesk bent kartą
Mano širdį neramią.
Aš taip noriu
Nuolat regėti
Sulės sušildytą žemę.
Debesys tamsūs
Tegul nuplaukia,
Palikę žydra padangę.
O, žiburėli,
Laimės mažyti,
Papuošk ir mano palangę.

Eglė Brazdžiūnienė

Kur tu, antroji mano puse,
Kokiuos keliuos, kokiam laike?
Ateiki nors žvakes užpūsti
Paskutiniajam vakare.
Ateiki nusilenkt prie kapo,
Atsiprašyt, kad nebuvai.
Gyvenimo mums neužteko,
Galgi mirties nebus mažai?

Eglė Brazdžiūnienė

Ar klausysi manęs,
Jei ateisiu
Išsakyti širdies?
Ar klausysi manęs,
Ar įleisi
Dalimi paslapties?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia,
Kai gyvybės šaltais šešėliais
Apsigaubus delčia
Ieško mano
Šešėlio pilko,
Kad išvestų iš čia?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia?

Eglė Brazdžiūnienė

Lyg ir negyvenau,
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.

Jau metai skrieja
Viesulu pro šalį,
Balsuoju atsistojus
Kelio vidury,
O vietos užimtos,
Jokio tarpelio
Ir įsisprausti
Niekur negali.

Šešėliu gyvenau.
Tokia keista tarnyba.
O taip norėjosi
Sparnus išskleist
Ir virš pilkos
Lyg grumstas kasdienybės
Pakilt aukštyn
Ir nebenusileist.

Lyg ir negyvenau.
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.

Eglė Brazdžiūnienė

Įkinkius arkliuką į seną noragą
Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
Kad vagą taip smarkiai į šoną nusuko.

Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
Nemoku žemelės gerai išvagoti.
Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
O jei ir pasėju – nenori derėti.

Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas
Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
Tai verkia žemelė po mano kojom,
Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.

Eglė Brazdžiūnienė

Šiluma iš kažkur ateina –
Jaučiu jos banguojantį šokį,
Manęs sušildyti eina,
O aš jos bijau lyg pirmokė.

Įprastu tapęs man šaltis
Gūžiasi savo kamputy,
Ir taip norisi keltis,
Bandyt savimi pabūti.

Bet baimė. Baimė stipresnė
Kužda man giesmę seną:

„Neleiski širdžiai sušilti.
Tegul joj šaltis gyvena.
Sušilusi greitai suglebs ji,
Apsaugoti nesuspėsi”.

Gal ir tiesa. Lai gyvena
Savo šaltam pavėsy.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš lyg vėjo blaškomas lapas
Glaudžiuos visuos pašaliuos
Ir tikiuosi, kad kartą šlavėjas
Suras mane ir iššluos

Su tokiais, kaip aš benamiais
Sušluos į krūvą. Padegs
Ir baigsis beprasmės dienos,
Ir beprasmio skausmo užteks.

Eglė Brazdžiūnienė