Įkinkius arkliuką į seną noragą
Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
Kad vagą taip smarkiai į šoną nusuko.

Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
Nemoku žemelės gerai išvagoti.
Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
O jei ir pasėju – nenori derėti.

Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas
Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
Tai verkia žemelė po mano kojom,
Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.

Eglė Brazdžiūnienė