Ar jums teko kada nors lankytis mirusiame mieste? Iš pirmo žvilgsnio tai – įprastas miestas, jame stovi pastatai, nutiestos gatvės, auga medžiai, netgi galima sutikti vieną kitą užsilikusį (užklydusį?) žmogų. Įpratusio jausti gyvenimo šurmulį tai neapgautų – keistas sustojusio gyvenimo ir tuštumos jausmas išduotų, kad mieste kažkas ne taip.

Panašiai galima pasijusti žvelgiant į Lietuvos vertybinių popierių rinką – rinką be rinkos, su lengvai suskaičiuojamais emitentais, negausiais investuotojais, apverktina apyvarta. Tarsi ištuštėjęs miestas, kuriame sukurta infrastruktūra, veikia institucijos, tačiau žmonės – tie, dėl kurių visa tai sukurta – jį aplenkia (tegul neįsižeidžia šios rinkos dalyviai – tai ne jų kaltė). Skirta būti vieta, kurioje susitinka kapitalo pirkėjai ir pardavėjai, viešai skolinama ir skolinamasi, galinti pasiūlyti išties unikalią ir visame pasaulyje itin vertinamą efektyvaus išteklių pasiskirstymo paslaugą, vertybinių popierių rinka Lietuvoje neišnaudoja savo potencialo, neįrodo savo paslaugos vertingumo.

Anokia čia ir naujiena, vertybinių popierių rinka nuo pat savo pradžios susilaukia tik neigiamų epitetų: sekli, nelikvidi, neišvystyta. Per gyvavimo dešimtmetį nuolat buvo ieškoma rinkos vangumo priežasčių, imtasi įvairiausių priemonių šią rinką pastatyti ant kojų. Iš pradžių išeities buvo ieškoma kuriant vis naujus šią rinką reglamentuojančius teisės aktus. Įvairiais būdais buvo stengiamasi apsaugoti investuotojus, nes galvota, jog būtent tai paskatins juos investuoti į akcijas, obligacijas. Rinkos vangumo priežasčių ieškota nepalankiose mokesčių taisyklėse, jos ne kartą keistos. Galvota, kad rinka neatsigaus be institucinių investuotojų, galvota, ką daryti, kad investuotojai atsirastų ir investuotų. Ne kartą Lietuvos rinka buvo nurašyta į „mažųjų“ kategoriją, nebesitikint jos suklestėjimo.

Ko reikia?

Pastangų išjudinti kapitalo rinką buvo daug, tačiau lauktų rezultatų jos nedavė. Kyla klausimas, ar Lietuvos vertybinių popierių rinka yra pasmerkta, ar pastangos, siekiant ją išjudinti, buvo ne tokios, nepakankamos? Iš tikrųjų, nė vienam mirtingajam neduota žinoti, kokia vertybinių popierių rinka „turi būti“, ir ne šia kryptimi turi būti nukreiptos kūrybinės pastangos. Turbūt svarbiausia pripažinti faktą, kad Lietuvos vertybinių popierių rinka gyvuos tiek, kiek ji taps globalios rinkos dalimi. Todėl pagrindinė užduotis – pašalinti kliūtis, trukdančias šiai globalizacijai vykti, išvalyti kelią.

Tokių vertybinių popierių rinkos „kelių valymo“ darbų yra daug. Jie apima valstybės skolinimosi apimčių mažinimą, teisės aktų, kurie suteikia privilegijas investicijoms į valstybės vertybinius popierius, pakeitimą, vertybinių popierių rinkos dereguliavimą, naujų tradicijų formavimą, neveiksmingų investuotojų saugos priemonių panaikinimą ir t.t. Skiriasi šių priemonių mastai, vykdymo laikas ir, apskritai, palanki valia ar realios galimybės juos įvykdyti.

Pavyzdžiui, jei prakalbėtume apie tai, jog reikia mažinti valstybės skolinimąsi, kad išsilaisvinusios lėšos galėtų rasti savo vietą privačioje kapitalo rinkoje, tuoj pat išgirstume atsakymus, kad valstybė turi pasiūlyti rinkai patikimą investavimo instrumentą, kad visos šalys skolinasi ir panašiai. Šie motyvai mažų mažiausiai nėra svarūs. Įtikinantys argumentai šiuo klausimu būtų tik tie, kad valstybės skolą sunku sumažinti greitai, todėl poveikis rinkai išsitęstų laike ir tai mažintų jo efektą. Be to, valstybės skolos mažinimas nereikštų, kad atsilaisvinusios lėšos plūstelėtų būtent į vertybinių popierių rinką. Tačiau net jei ir valdžia įtikėtų, kad valstybės skolos mažinimas galėtų būti siejamas su vertybinių popierių rinkos atsigavimu, ilgai tektų laukti tokios valdžios, kuri prioritetu pasirinktų būtent privačios rinkos plėtrą ir imtųsi konkrečių darbų skolai mažinti.

Kitas pavyzdys. Jei pasiūlytume naikinti reikalavimus, kuriais siekiama apsaugoti smulkiuosius investuotojus, tuoj pat sulauktume pasipriešinimo, kad neapsaugoti investuotojai nė iš tolo nekiš nosies į vertybinių popierių rinką. Tačiau taip sakantys ignoruotų faktą, jog nustatyti „saugikliai“ visai nieko nesaugo, nes nesaugumo ištakos yra kitos. Visų pirma, Lietuvoje itin menka akcinio valdymo tradicija, žmonės mieliau renkasi mažiau įpareigojantį investavimą į komercinių bankų indėlius, nei ryžtasi tapti vertybinių popierių savininkais. Net ir įsigiję nuosavybės vertybinių popierių, jie gali nesijusti saugiai ir pelningai investavę, nes įmonės dėl apmokestinimo ypatumų itin linkusios slėpti pelną, jį išimti kitais būdais nei mokėdamos dividendus. Kita vertus, didieji akcininkai nenori „prasidėti“ su smulkiaisiais, nes tai jiems reiškia papildomus apribojimus ir daug biurokratijos. Ratas užsidaro, o galintys jį atverti, deja, vykstančius procesus aiškina kiek kitaip ir nesiima prasmingų darbų.

Tačiau yra viena būtina priemonė, be kurios neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos integracija ir globalizacija ir kuriai kone visuotinai pritariama. Tai – Nacionalinės vertybinių popierių biržos privatizavimas.

Valstybinių parduotuvių nebelieka

Būdama vieta, kurioje susitinka privatūs pirkėjai ir pardavėjai, pati Nacionalinė vertybinių popierių birža yra pusiau valstybinė institucija – net 44 procentus jos akcijų valdo Lietuvos valdžia Finansų ministerijos asmenyje.

Iš tikrųjų, padėtis keistoka. Juk nekelia jokių abejonių faktas, kad geriausios parduotuvės yra privačios. Džiaugėmės, kai Lietuvoje pradėjo steigtis privačios komercinės parduotuvės, nes jose būdavo įvairesnių ar geresnės kokybės prekių. Matome, kaip, prasidėjusi nuo kioskų ir prekybos sandėlių (bazių), šiandien prekyba maistu ar drabužiais vyksta moderniose privačiose parduotuvėse, įspūdinguose prekybos centruose. Džiugu, kad privatizavus paskutinį valstybinį Žemės ūkio banką Lietuvoje pagaliau nebeliko valstybinių pinigų parduotuvių – bankų. Tačiau paradoksas! Prekyba privačiu kapitalu Lietuvoje vis dar vyksta pusiau valstybinėje parduotuvėje (valstybiniame turguje). Akivaizdu, kad valstybinė vertybinių popierių parduotuvė nėra ir negali būti nei rinkos katalizatoriumi, nei pilnaverčiu jos dalyviu. Priešingai, tai gali tapti progreso stabdžiu.

Vertybinių popierių biržos perduodamos į privačias rankas visame pasaulyje. Antai, neseniai privatizuota Estijos vertybinių popierių birža, susitarta dėl Rygos VPB ir HEX integracijos. Beje, Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos kapitale valstybė dalyvauja greičiau atsitiktinai, dėl susiklosčiusių ano meto aplinkybių, nei dėl ekonominių, politinių, strateginių ar kokių nors kitokių „strategiškumo“ motyvų. Galiojantys teisės aktai nedraudžia steigtis ir veikti visiškai privačioms biržoms, jos nesisteigia, nes rinka yra užimta ir pernelyg sekli, kad joje užtektų vietos dar vienai biržai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad ir Lietuvoje nėra abejojančių, kad Nacionalinę vertybinių popierių biržą reikia privatizuoti. Nesutariama vieninteliu klausimu. Kada?

Kodėl dabar?

Vertybinių popierių biržą būtina privatizuoti. Ne gana to, tai reikia daryti dabar. Jei tiksliau – tai reikėjo pradėti dar vakar. Kodėl?

Pirmiausia todėl, kad dabartiniu metu itin aktyviai pradėta svarstyti Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistemos sujungimo su kurios nors kitos Europos biržos prekybos sistema klausimą. Svarstomi du pagrindiniai variantai, abu turi stiprių privalumų. Kurį iš jų pasirinkti, turėtų spręsti ne pusiau valstybinė vertybinių popierių birža, o privati, privačių savininkų valdoma vertybinių popierių birža. Tik privatus savininkas ir jo esminis ir skiriamasis bruožas – naudos ir efektyvumo siekimas – gali garantuoti, kad bus pasirinkta teisingai. Teisingai, t.y. vadovaujantis naudos, o ne politizuotais ar asmeniniais argumentais, kurių valstybinės nuosavybės turinčioms struktūroms praktiškai nepavyksta išvengti.

Tačiau yra manančių, kad būtent prekybos sistemų sujungimas prieš privatizavimą gali tapti sėkmingo pardavimo prielaida. Gal ir gali, bet tikimybė nykstamai maža. Mat pusiau valstybės (o gal išimtinai jos?) išrinktas prekybos sistemų partneris ir tokiu būdu organizuota biržos prekyba gali tapti nebeįdomi pirkėjams. Juk kur kas naudingiau pirkti potencialių galimybių turinčią biržą ir mokėti už tą potencialą ir laisvę spręsti, nei pirkti biržą, kuri turėtus išteklius, švelniai tariant, išmėtė neprasmingoms investicijoms.

Laiko vilkinti privatizavimą nebėra, nes svarbiausi kaimynai, yra kur kas toliau pažengę šiais klausimais. Kadangi kapitalas yra itin mobilus, o privačios įmonės gana lanksčios, gali nutikti, kad emitentai ir makleriai mieliau dirbs tiesiogiai su Talino ar Varšuvos biržomis, todėl uodegoje besivelkančios Nacionalinės vertybinių popierių biržos potencialios galimybės galės greitai sumenkti.

Jei visai nuoširdžiai, privatizuoti Biržą reikėjo jau seniai. Gal tuomet valstybinių įmonių (o ir pačios biržos) privatizavimas taip pat būtų „ėjęs“ per biržą, o ne pro ją, garantuodamas efektyviausią išteklių pasiskirstymą. Tuomet apie išvystytą vertybinių popierių rinką šiandien galėtume kalbėti kaip apie įvykusį faktą, o ne vis dar gaudomą svajonę. Na, bet jei dėl vertybinių popierių rinkos plėtros šiandien vis dar galime atsidūsdami pasakyti – „geriau vėliau, nei niekada“, tai kalbant apie Nacionalinės vertybinių popierių biržos privatizavimą geriau tiktų pasakymas „čia ir dabar“, nes vėliau bus visiškai per vėlu.

Views All Time
Views All Time
3567
Views Today
Views Today
1
0 0