Spalio 31-ąją viso pasaulio evangelikai pažymi reformacijos pradžią, nes šią 1517 metų dieną augustinų vienuolis Martynas Liuteris prikalė prie Vitenbergo bažnyčios durų savo 95 tezes. Be to, šiais metais švenčiamos ypatingos – 475-osios protestantizmo metinės. 1529 m. Špejerio susirinkime evangelikai “protestavo” prieš katalikų bandymus riboti jų teises, dėl ko gavo pavadinimą “protestantai”. Tais pačiais metais Liuteris išleido ir savo Mažąjį bei Didįjį katekizmus. Toliau pateikiamas pastarojo katekizmo garsusis ir iki šiol aktualus Liuterio Pirmojo Dievo įsakymo išaiškinimas.

Pirmas įsakymas

“Neturėk kitų dievų, tiktai mane” (Iš 20,3).

Tai reiškia: “Mane vieną laikyk savo Dievu”. Kas tuo pasakyta ir kaip tai suprasti? Ką reiškia “turėti Dievą” arba kas yra “Dievas”? Atsakymas: “Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi “turėti Dievą” yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir Jį tikėti”; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievo tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Mat jie abu neatsiejami – tikėjimas ir Dievas. Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasiklauji, tas ir yra tavo Dievas.

Todėl ir šio įsakymo prasmė ta, kad jis reikalauja teisingo širdies tikėjimo ir pasitikėjimo, nukreipto į tikrą, vienintelį Dievą ir tik jo vieno besilaikančio. Šiuo įsakymu norima pasakyti tik tai: “Žiūrėk, kad tik aš vienas būčiau tavo Dievas ir neieškok jokio kito!”; tai reiškia: “Jei tau trūksta gėrio, tikėkis jo iš manęs ir ieškok manyje, o jei kenti nelaimes ir vargą, ateik ir laikykis manęs. Aš, aš tave apdovanosiu ir padėsiu išsivaduoti iš visų vargų, tik neleisk savo širdžiai prisirišti prie nieko kito ir jo įsikibusiai laikytis”.

Šitai išdėstysiu paprasčiau, kad būtų suprantama ir atpažįstama iš kasdienio gyvenimo teikiamų priešybių. Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi Dievą, vardu Mamoną, t.y. pinigų ur turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje. Kas turi pinigų ir turto, tas mano esąs saugus, yra linksmas ir nieko nebijo, tarsi sėdėtų rojaus viduryje. Priešingai, kas jų neturi, tas abejoja ir nusimena, lyg nežinotų apie Dievą. Juk labai mažai rasime žmonių, kurie būtų džiugūs, neliūdėtų ir nesiskųstų, neturėdami Mamonos; tai [pinigų ir turo aistra] prilimpa prie žmogaus prigimties iki pat lentos.

Taip pat ir besikliaujantis ir besipuikuojantis tuo, kad jis didžiai mokslingas, protingas, galingas, turi užtarėjų, draugų ir mėgaujasi šlove, irgi turi Dievą, bet ne tą tikrąjį, vienintelį Dievą. Šitai irgi pažinsi iš to, koks įžūlus, pasitikintis savimi ir išdidus esti žmogus, turintis šių gėrybių, ir koks nusivylęs, neturintis arba netekęs jų. Todėl dar sykį sakau, kad teisingas šios dalies aiškinimas būtų toks: turėti Dievą reiškia turėti tai, kuo visiškai pasitiki tavo širdis.

Toliau žiūrėk, kaip mes, tarsi būtume akli, iki šiol elgėmės ir ką veikėme prie popiežiaus valdžios. Jei kam skaudėdavo dantį, tai tas pasninkaudavo ir melsdavosi šv. Apolonijai; kas bijodavo, kad nekiltų gaisras, tas melsdavo šv. Lauryno užtarimo; kas baiminosi maro, tas duodavo įžadus šv. Sebastijonui arba šv. Rokui, ir tokių baisybių buvo daug daugiau, nes kiekvienas pasirinkdavo savo šventąjį, melsdavosi jam ir šaukdavosi jo, kad bėdose padėtų. O kur dar tokie, kaip burtininkai ar kerėtojai, besielgantys visiškai pasibaisėtinai ir sudarantys sąjungą su velniu, kad šis jiems atneštų krūvą pinigų arba padėtų meilėje, apsaugotų jų galvijus, grąžintų prarastą turtą ir t.t.! Juk visi jie savo širdį ir pasitikėjimą palenkia kam kitam, bet ne tikrajam Dievui; iš Jo nesitiki nieko gero, o ir nebando Jame to ieškoti.

Taigi dabar lengviau supranti, ko ir kiek šis įsakymas reikalauja, būtent – visos žmogaus širdies ir visiško pasitikėjimo tik Dievu ir niekuo kitu. Mat turėti Dievą, kaip žinia, dar nereiškia Jį painti ir nutverti pirštais, arba įkišti į maišą ar uždaryti skrynioje. O paimsi Jį tada, kai Jį nutvers ir Jo laikysis tavo širdis. Širdimi Jo laikytis reiškia ne ką kita, kaip visiškai juo pasikliauti. Todėl Jis nori mus nukreipti nuo visko, kas už Jo, ir traukti prie savęs, nes Jis yra vienintelis amžinas gėris. Jis lyg sakytų: “To, ko iki šiolei pas šventuosius ieškojai, arba dėl ko pasitikėjai Mamona ar dar kuo kitu, tikėkis iš manęs ir laikyk mane tuo, kuris nori tau padėti ir gausiai apipilti visokeriopu gėriu”.

Žiūrėk, štai jau turi tai, kas yra tikroji pagarba ir Dievo tarnystė, patinkanti Dievui, ir Jis ją įsako, baugindamas amžinąja Dievo rūstybe, o tai reiškia, kad širdis neturi turėti jokios kitos paguodos ir pasitikėjimo, tik Jį, kad nesileistų nuo Jo atplėšiama ir viskam ryžtųsi dėl Jo, nepaisydama to, kas dedasi žemėje. Tačiau lengvai pastebėsi ir suprasi, kad pasaulyje veši netikras tarnavimas Dievui ir stabmeldystė. Juk dar niekuomet jokia tauta nebuvo tokia niekinga, kad nebūtų sukūrusi ir praktikavusi tarnavimo Dievui; kiekvienas garbino tą ypatingą savo dievą, iš jo tikėjosi gėrio, pagalbos ir paguodos.

Antai pagonys, kuriems kėlė pasitikėjimą prievarta ir valdžia, savo Jupiterį iškėlė aukščiausiu dievu; kiti, siekdami turto, laimės arba malonumų ir linksmybių, šlovino Herkulį, Merkurijų, Venerą; nėščios moterys – Dianą arba Luciną ir t.t., taip kiekvienas pasidarydavo savo dievu tą, prie kurio linko jo širdis, tad iš tikrųjų ir visų pagonių nuomone “turėti Dievą” reiškia pasitikėti ir tikėti. Bet klaida ta, kad jų pasitikėjimas klaidingas ir netikras, nes nesiremiantis vieninteliu Dievu, o be Jo iš tiesų nėra jokio kito dievo nei danguje, nei žemėje. Tad, tiesą sakant, pagonys savo įsivaizdavimus ir svajones apie Dievą paverčia stabu ir pasitiki visiškai nieku. Tokia jau bet kuri stabmeldystė, nes ji yra ne tik ten, kur pastatomas atvaizdas ir jam meldžiamasi, bet pirmiausia širdyje, spoksančioje kitur, pagalbos ir paguodos ieškančioje kūriniuose, šventuosiuose ar velniuose ir nesirūpinančioje Dievu, nesitikinčioje iš Jo tik gero, kad Jis galėtų padėti, o ir netikinčioje, kad visa, kas jam nutinka gera, ateina iš Dievo.

Be šito, esama dar vienos netikros tarnystės Dievui, ir tai yra didžiausia stabmeldystė, iki šiol mūsų vykdyta ir vis dar valdanti pasaulį; ant jos pamatų sukurti ir visi dvasiniai luomai. Ji paliečia tik sąžinę, pagalbos, paguodos ir laimės ieškančią savo pačios darbuose, besigviešiančią nusavinti iš Dievo dangų ir skaičiuojančią, kiek ko padarė, kiek pasninkavo, laikė Mišių ir t.t., tuo pasitikinčią ir besipuikuojančią, lyg nieko nenorinčią imti iš Jo dovanai, o verčiau norinčią įsigyti arba iš pertekliaus užsidirbti, tarsi Ji būtų mūsų tarnas ir skolininkas, o mes – Jo ponai. Kas gi tai, jei ne Dievo pavertimas stabu arba tiesiog iš medžio drožtu dievuku, o savęs paties išaukštinimas ir laikymas Dievu? Bet tai jau kiek per kandu ir nepridera jauniems mokiniams.

Taigi tebus pasakyta paprastiems žmonėms, kad jie įsidėmėtų šio įsakymo prasmę ir ja atmintų: reikia pasitikėti tik Dievu ir tik gero iš Jo tikėtis bei laukti, nes Jis yra tas, kuris duoda mums kūną, gyvybę, valgį, gėrimą, maistą, sveikatą, globą, ramybę ir visas būtiniausias laikinąsias ir amžinąsias gėrybes, be to, apsaugo nuo nelaimės, o kai kas nors mums nutinka, gelbsti ir padeda, taigi tik Dievas (kaip jau sakyta) yra tas, iš kurio gaunamas visas gėris ir kuris išvaduoja iš visų nelaimių. Užtat, manau, mes, vokiečiai, nuo seno ir vadiname Dievą (gražiau ir taikliau negu bet kurioje kitoje kalboje) pagal žodelį “geras” (plg. vok. Gott – Dievas, gut – geras), nes Jis yra amžinasis šaltinis, pilnas visokiausio gėrio, iš kurio trykšta visa, kas gera ir kas geru vadinama.

Nors mums ir šiaip daug gerų dalykų per žmones nutinka, visa, ką gauname dėl Dievo įsakymo ir tvarkos, mes gauname iš Jo. Mūsų tėvams ir visai vyresnybei, taipgi kiekvienam savo artimo atžvilgiu, įsakyta daryti visokeriopą gėrį, taigi jį gauname ne iš jų, bet per juos iš Dievo. Mat kūriniai yra tik ranka, kanalas ir priemonė, kuriais Dievas visko duoda, kaip moteriai duota krūtis ir pienas, idant ši duotų kūdikiui, kaip duoti javai ir visokie augalai iš žemės maistui; tai visokiausios gėrybės, ir nė vienos jų joks kūrinys negali padaryti pats.

Todėl nė vienas žmogus neturi drįsti, jei tai neįsakyta Dievo, ką nors imti arba duoti, idant atpažintume tai esant Jo dovanos ir Jam už tai dėkotume, kaip reikalauja įsakymas; todėl negalima atmesti ir tokių būdų per kūrinius gauti gera, taipgi negalima dėl savo išdidumo ieškoti kitokių būdų ir kelių, negu Dievas įsakė. Mat tai reikštų ne iš Dievo priimti, o pačiam imtis ieškoti.

Tad kiekvienas tepamąsto, kad šio įsakymo turi būti laikomasi labiau ir griežčiau už visus kitus dalykus ir nesišaipoma iš jo. Paklausk ir ištirk savo širdį, ir suprasi, ar ji tik Dievo laikosi, ar ne. Jei tavo širdis tokia, kad iš Jo tikisi tik gėrio, ypač bėdose ir nepritekliuose, ir atsižada viso kito, kas nėra Dievas, tai tu turi vienintelį tikrąjį Dievą. Priešingai, jei širdis laikosi ko nors kito, kas ją gėriu ir pagalba labiau suramina negu Dievas, ir bėga, kai jai bloga, ne pas Jį, o nuo Jo, tai tu turi kitą – stabą.

Todėl, idant visi matytų, jog Dievas nemano kalbėjęs vėjais, bet rimtai ketina visa tai prižiūrėti, prie šio įsakymo Jis pridūrė pirma baisų grasinimą, paskui gražų ir guodžiantį pažadą, kuriuos reikia gerai įsidėmėti ir įkalti į galvą jaunimui, kad jis įsidėtų širdin ir turėtų.

“… aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.” (Iš 20,5–6)

Nors šie žodžiai tinka visiems įsakymams, jie priduriami būtent prie šio, pagrindinio įsakymo, nes dažniausiai viską lemia, ar sveika žmogaus galva; juk kai galva sveika, sveikas ir visas gyvenimas, ir atvirkščiai. Tad mokykis iš šių žodžių, kad Dievas pyksta ant tų, kurie pasikliauja kuo nors kitu, o ne Juo, ir priešingai – koks geras ir maloningas Jis tiems, kurie Juo vieninteliu pasitiki visa širdimi ir tiki, taigi pyktis nesilpsta iki ketvirtos kartos arba nario, tuo tarpu geradarystė arba malonė pasiekia daugelį tūkstančių, todėl niekuomet nereikėtų būti tikram ir kliautis ir atsitiktinumu, kaip nemokšos mano, esą nuo to mažai kas priklauso. Jis yra toks Dievas, kuris nepalieka neatkeršijęs už tai, kad žmogus nuo Jo nusigręžė, ir nesiliauja pykęs iki ketvirtos kartos, kol ji nebus visiškai išnaikinta. Todėl Jis nori, kad Jo būtų bijomasi, o ne Jis niekinamas.

Tai Jis įrodė ir visose istorijose bei pasakojimuose, tai gausiai liudija Raštas, o ir kasdieninis patyrimas gali to pamokyti. Mat iš pradžių Jis visiškai išnaikino bet kokią stabmeldystę, kaip išnaikino dėl jos ir pagonis bei žydus, o ir dabar naikina visokį netikrą tarnavimą Dievui, idant galiausiai prapultų visi jo besilaikantys. Todėl nors šiandien esama pasipūtusių, galingų ir turtingų pilvočių, kurie laikosi įsikibę savo Mamonos, negalvodami, ar Dievas piktinasi, ar juokasi, lyg galėtų tikėtis atsilaikyti prieš Dievo rūstybę, jiems nieko neišeis, ir, nespėję, nė apsidairyti, jie žlugs kartu su viskuo, kuo pasikliovė, kaip nuėjo pragaištin ir visi kiti, jautęsi dar saugesni ir galingesni.

Ir kaip tik dėl tokių bukagalvių, manančių, kad jei Dievas mato ir leidžia jiems taip tvirtai sėdėti, tai Jis nieko nežino arba žiūri į juos pro pirštus, kaip tik dėl jų Jis turi smogti ir bausti, tad Jis nepamiršta net jų vaikaičių, idant kiekvienas išsigąstų ir matytų, kad Jis nejuokauja. Mat kaip tik juos Jis ir turi omenyje, sakydamas: “Tie, kurie mane atmeta”, t.y. tuos, kurie laikosi savo užsispyrimo ir puikybės ir nenori girdėti, kas jiems pamokslaujama ar sakoma; peikiami, idant suvoktų ir pasitaisytų, kol dar bausmė jų neištiko, jie pašėlsta ir pameta protą, dar labiau užsitrakdami Dievo rūstybę, kaip dabar kasdien matome iš vyskupų ir kunigaikščių pavyzdžio.

Ir nors šie grasos žodžiai labai baisūs, pažado paguoda dar galingesnė, idant pasitikintys vien Dievu būtų tikri, jos Jis jiems bus gailestingas, t.y. geras ir maloningas ne tik jiems, bet ir jų vaikams iki tūkstantosios kartos. Tai turėtų mus paskatinti savo širdį atgręžti į Dievą visiškai juo pasikliaujant, jei trokštame džiaugtis laikinosiomis ir amžinosiomis gėrybėmis, nes aukštoji Didenybė taip draugingai mus pasitinka, taip širdingai vilioja ir apsčiai žada.

Todėl kiekvienas rimtai tepriima tai į širdį, idant niekas nemanytų, jog šitai tik žmogaus pasakyta. Mat tai atneš tau arba amžiną palaimą, laimę ir išganymą, arba amžiną pyktį, nelaimę ir širdgėlą. Ko gi gali norėti arba trokšti dar daugiau, negu to, ką Jis taip draugingai pažada, norėdamas būti tavo su visu gėriu, saugoti tave ir padėti visose bėdose?

Deja, nelaimė ta, kad pasaulis tuo netiki ir nelaiko Dievo žodžiu, nes mato, kad besikliaujančius Dievu, o ne Mamona, slegia rūpesčiai ir vargas, o velnias spiriasi prieš juos ir priešinasi jiems, užtat jie nei pinigų, nei užtarėjų, nei garbės neturi ir vos gyvastį išlaiko; priešingai, Mamonos tarnai mėgaujasi prieš pasaulį valdžia, palankumu, garbe, turtais ir visais malonumais. Todėl šiuos žodžius reikia suvokti kaip nukreiptus prieš tokį įspūdį ir žinoti, kad jie ne meluoja ir ne apgaudinėja, o būtinai išsipildys.

Pats pažvelk atgailos arba pasiteirauk ir pasakyk man, ko galiausiai pasiekė tie, kurie, stengdamiesi ir stropiai plušėdami, iš paskutiniųjų siekė sukaupti daug turtų ir pinigų. Pamatysi, kad jie iššvaistė pastangas ir darbą, arba, jei ir susikrovė didelių turtų, tai šie vis vien išsklido ir išsibarstė, taigi jie patys niekuomet nepasidžiaugė savo labu, ir trečiajai kartai po jų nebeliko.

Tokių pavyzdžių pakankamai rasi visose istorijose, taip pat išgirsi ir iš senų patyrusių žmonių; tik žiūrėk ir dėmėkis.

Saulius buvo didis karalius, Dievo išrinktasis ir pamaldus vyras, bet tvirtai sėdėdamas soste, leidęs savo širdžiai nugrimzti ir prisirišęs prie savo karūnos bei galios, jis žlugo su viskuo, ką turėjo, kad net nė vienas jo vaikas neliko gyvas.

Tuo tarpu Dovydas buvo vargšas, niekinamas vyras, išvytas ir įbaugintas, ir niekur nesijautė saugus dėl savo gyvybės; vis dėlto jam buvo lemta atsilaikyti prieš Saulių ir tapti karaliumi. Taigi šie žodžiai turėjo galioti ir išsipildyti, nes Dievas negali nei meluoti, nei apgaudinėti. Tik nesileisk apgaunamas velnio ir pasaulio, tviskančio trumpą akimirką, bet galiausiai virstančio nieku.

Todėl mokykimės pirmo įsakymo, idant pamatytume, jog Dievas nepakenčia nei įžūlumo, nei pasitikėjimo kuo nors kitu ir nereikalauja iš mūsų nieko daugiau, tik kad širdingai pasitikėtume, laukdami iš Jo visokeriopo gėrio, taigi kad eitume tiesiu bei teisingu keliu ir visų Dievo duodamų gėrybių imtume ne daugiau, negu batsiuvys, dirbdamas besinaudojantis savo adata, yla ir siūlu, o panaudojęs padedantis į šalį, arba antai tas užeigos svečias, kuris nakvyne, maistu ir pastoge naudojasi tik laikiniesiems poreikiams patenkinti, taigi kiekvienas savo luome – pagal Dievo tvarką, ir neleiskime niekam kitam tapti mūsų viešpačiu ar stabu. Šitiek pakaks apie pirmą įsakymą, kurį taip išsamiai turėjome aptarti dėl to, kad jis turi didžiausią galią, kadangi, kaip jau anksčiau sakyta, širdžiai būnant su Dievu ir laikantis šio įsakymo, visi kiti vykdomi savaime.

Šaltinis: M. Liuteris. Didysis katekizmas 1529 (Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios komunikacijos centras “Kelias”, 2003; vertė T. Kiauka)

Views All Time
Views All Time
2082
Views Today
Views Today
2
0 0