Įvairūs

O, pagunda!
Tavo karštas alsavimas
Paliko žaizdas
Ir ištirpdė kelius
Tuos, kuriais atėjau pas tave.
Ir nors laiko sugrįžti dar liko
Tik atgal nebegalima.
Iš kur gi paimt
Stebukladarius laiko vedlius,
Kad padėtų sugrįžti
Į nuodėmės pradžią.
Grįždama susirinkčiau
Išbarstytas rasas,
O išgirdus viliojimą
Tavo į nežinią
Sulaikyčiau ugnim
Pažabotas strėles.
Tiktai kelio nebėr.
Ir aš niekada nesurasiu
Šaltinio besenkančio
Tyro vandens.
Ištirpo laiko ženklai
Nuo tavo karšto alsavimo,
O aš palieku klūpoti
Prie slenksčio vėlyvo rudens.

Eglė Brazdžiūnienė

Ateiki, stebukle
Tą vienintelę naktį,
Naujametinę naktį
Į mano namus
Ir aš padalinsiu
Gvenimo riekę,
Sudžiūvusią riekę
Lygiai lygiai per pus.

Ateiki, stebukle,
Tą sudžiūvusią kriaukšlę
Paverski į nuostabią
Puotą tik dviems
Tegul prisipildo
Taurės šampano
O širdys gerumo
Ir meilės abiems.

Ateiki, stebukle,
Tą nuostabią naktį
Padėki surinkt
Išbarstytas šukes.
Pasiauskime dviese,
Kol brėkštantis rytas
Tamsą paėmęs
Už miško išves.

O tada. O tada jau,
Stebukle, išeiki.
Tepalieka ant stalo
Tik pusė riekės
Aš tikėsiu Tavim,
Kai neliks kuo tikėti,
Kai gyvent negalėsiu,
O gyventi reikės.

Eglė Brazdžiūnienė

Kaip toli iki tavo širdies
Ne iš žodžių, ašarom karčių-
Parašysiu laišką iš žvaigždžių,
Nes dabar labai gerai girdžiu,
Einantį per mano širdį…
Parašysiu laišką iš gėlės,
Iš pražydusių naktų žolės,
Iš ošimo, sodo obelies.
Ir tegul pasaulis girdi…
Tu skaityti laiško neskubek,
Ir ledu liepsnos jo neužliek,
kaip maldą tyliai jį kalbek
Ir pradėkit vėl iš naujo…
Per baltuma speiguotų žiemų,
Per šaukimą rugpjūčio žvaigždes.
Kaip arti iki tavo namų…
Kaip toli iki tavo širdies…

Vaiva Misiūnaitė

XIX.

Jei nori būti laukiamas, štai patarimas:
Neverta pliaukšti to, ką jau visi girdėjo –
Kur kas pietauja, kur susirenka šokėjai,
Javai atpigo, Graikijojje sukilimas.

Jei rasi jauną porą, tavo supratimas
Apie jų nuotaiką tave tegul įspėja.
O ar atokiai viens nuo kito jie sėdėjo?
Ar viskas tvarkoje – ir jų apsirengimas?

Ir jei ji juokiasi, lyg stengtųsi įtikti,
Bet akyse tikros linksmybės nesimato,
O jis mandagumu, atrodo, slepia pyktį,

Ir vis į laikrodį nekantrų žvilgsnį meta,
Žinai, ką jiems sakyti? „Leiskit jus palikti!”
Kada turi pas juos užsukti vėl? – Po metų.

I.

Vos išvystu tave, širdis daužytis ima.
Ar kad mane pažinsi, begaliu tikėtis?
Bet ir tavaisiais skruostais karštis ima lietis,
Tai primena man rožės žiedo pabudimą.

Pradėjai dainą tu, aš apverkiau likimą.
Skambėjo tavo balsas, sielą man palietęs,
Lyg būtų angelas vardu ją švelniai kvietęs,
Ir amžinybės varpas skelbęs atleidimą.

Brangioji! Išdavikės tavo akys guvios
Vis dar užsidega, išvydę veidą mielą.
Tai kas, kad mums likimas palankus nebuvęs.

Kad vietoj tavo meilės tepatyriau gėlą?
Kitam tave paskyrė žemiškos jungtuvės,
Bet Viešpats man padovanojo tavo sielą.

XVIII. SKIRIAMA D. D.

Vos porą žodžių jai ištarti tepavyko.
Ir štai skambutis, rūmininkas pasirodo,
Už jo ir svečias, kalbos – kaip jos nusibodo!
Išlydi vieną, kitas jau prie vartų tyko.

Kokia jėga mane apgins nuo šių plėšikų –
Spygliuotos vielos, vilkduobės po visą sodą?
Jei nepadės ir tai, nuo šito maro juodo
Pabėgčiau nors į pragarą – o kas beliko?

Nelemtas idijote! Aš, praradęs viltį,
Kenčiu kaip kalinys, kur budelio telaukia,
O tu apie ta balių negali nutilti.

Jau ieškai skrybėlės. Tave, atrodo, traukia
Jau nešdintis Ir duoti mums ramybę jaukią.
Dievai! Vėl sėda jis ir nė nemano kilti!

XVII.

Meiliausia tarti labas vakaras, brangioji;
Juk nei tada, kai nakčiai durys uždarytos
Mus atskiria, nei kai vėsus išaušta rytas,
Mielesnio sveikinimo nepadovanoji,

Kaip tą akimirką, kai prieblanda svaigioji
Padrąsina jausmus – drovumas išsklaidytas,
Sužibusiomis akimis, staiga pakitus,
Atodūsiais ir žvilgsniais tu mane vilioji.

Diena visiems, kuriuos šventi saitai susiejo,
Telaimina kasdienius rūpesčius prasmingus.
Naktis globoja mylinčias poras laimingas,

Nes joms ji malonumų taurę pažadėjo.
O tiems, kas savo meilę slėpti privalėjo,
Lai vakaras pridengs žvilgsnius jų iškalbingus.

XVI.

Labanakt! Šįvakar jau mudviem metas skirtis.
Lai miego angelas paliečia kaktą jauną,
Tegul nuo ašarų tau akys atsigauna;
Lai miegas atgaivina mūsų karštas širdis.

Tegul per sapną mūsų pokalbiai tau girdis,
Ir žodžiai tylūs švelniai širdį teužgauna.
Lai mano veidas išsklaidys sapnų kariauną
Ir tavo sielą meilės nektaru pagirdys.

Pažvelk dar kartą į mane, jau paskutinį.
Labanakt tau tariu. – Pakviesi dar tarnaitę?
Labos nakties! Ar leisi pabučiuot krūtinę?

Deja, ji užsegta. Mane jau palikai tu.
Labos nakties. Deja! Tu rakini jau spyną.
Tavęs nežadins lūpos manosios įkaitę.

XIV.

Brangioji! Dangiškų glamonių atminimą
Nerimastingos mintys man nuodais užliejo.
Gal širdį tavają, kuri tiek daug kentėjo,
Bijau net pagalvoti, sielvartas kankina?

Tu nekalta, kad tavo žvilgsnis apsvaigino.
Tava širdis tyra per daug pasitikėjo
Mana dorybe; mes tiesiog iš Sutvėrėjo
Kartu su ugnimi įgijom šį likimą.

Mes priešinomės, apimti aistrų slapčiausių;
Jos mūsų sielose vienatvėj nuolat siaučia.
Ilgai buvau aš pilnas vien jausmų tyriausių;

Dabar… Ak! Atgailą sau pasiskyriau skaudžią.
Bet atleidimo sau iš Dievo nemaldausiu.
Tik tavo sielvartu manęs Jis tenebaudžia.

XIII.

Aš vergas, laiminantis savają vergiją.
Žvelgiu aš į tave, pamiršęs sumišimą,
Mąstau apie tave – pavydas nekankina,
Geidžiu tavęs, bet žaizdos širdyje užgyja.

Laikiau palaima lengvabūdišką draugiją,
Jauna vaizduotė kai kada mane klaidino,
Pavydo žodžiai žeidė, žavesys svaigino,
Tai buvo laimė, nors ir ašaromis lijo.

Net ir tada, kai angelą mylėjau brangų,
Koks nerimas, koks skausmas man kamavo širdį.
Tas liūdesys dėl jos mane ir šiandien lanko.

Bet su tavim, brangioji, skausmas liaujas virti.
Už tokią mylimąją aš dėkoju dangui,
Ir mylimai, kurios dėka galiu jį girti.

XII.

Žvelgi man į akis; tavoji nekaltybė
Tau pražūtinga: saugokis nuodų veikimo,
Bijok užnuodyto atodūsio dvelkimo;
Dėl jo gali kentėti visą amžinybę.

Tik nuoširdumas – man belikusi dorybė:
Šalia tavęs ugnis many liepsnoti ima,
Bet liksiu vienišas – į manajį likimą
Kodėl turėtų veltis nekalta būtybė?

Aš negaliu tavęs be meilės glamonėti.
Tu – vaikas dar, man aistros liovėsi rusenę.
Juk tau skirta draugų pilna, džiaugsminga menė,

O man – tik atminimų antkapiai dulkėti.
Ieškok sau žalio topolio, jauna gebene,
O antkapio kolonai patikėk erškėtį.

XI.

Tas nelaimingas, ką atstūmė mylimoji,
Ir tas, kurio bergždžia širdis seniai nurimo.
Tačiau nelaimingiausias tas iš sutvėrimų,
Kuriam pamilti draudžia meilė ankstesnioji.

Nors akys žėrinčios ne kartą jį vilioja,
Bet nuodija jo laimę skaudūs atminimai,
O jeigu ir atbunda jausmas, trauktis ima,
Netyras bijo pulti angelui po kojų.

Negali jis nei sau, nei kam kitam atleisti.
Mirtingos vengia, nes negali pasikeisti,
Iš kelio traukias deivei, slegiamas dvejonės.

Šventovę primena tokia širdis apleistą,
Kurią užvaldė vien tik skersvėjo dejonės:
Dievai jos nebenori, o nedrįsta žmonės.