XII.

Žvelgi man į akis; tavoji nekaltybė
Tau pražūtinga: saugokis nuodų veikimo,
Bijok užnuodyto atodūsio dvelkimo;
Dėl jo gali kentėti visą amžinybę.

Tik nuoširdumas – man belikusi dorybė:
Šalia tavęs ugnis many liepsnoti ima,
Bet liksiu vienišas – į manajį likimą
Kodėl turėtų veltis nekalta būtybė?

Aš negaliu tavęs be meilės glamonėti.
Tu – vaikas dar, man aistros liovėsi rusenę.
Juk tau skirta draugų pilna, džiaugsminga menė,

O man – tik atminimų antkapiai dulkėti.
Ieškok sau žalio topolio, jauna gebene,
O antkapio kolonai patikėk erškėtį.