XIV.

Brangioji! Dangiškų glamonių atminimą
Nerimastingos mintys man nuodais užliejo.
Gal širdį tavają, kuri tiek daug kentėjo,
Bijau net pagalvoti, sielvartas kankina?

Tu nekalta, kad tavo žvilgsnis apsvaigino.
Tava širdis tyra per daug pasitikėjo
Mana dorybe; mes tiesiog iš Sutvėrėjo
Kartu su ugnimi įgijom šį likimą.

Mes priešinomės, apimti aistrų slapčiausių;
Jos mūsų sielose vienatvėj nuolat siaučia.
Ilgai buvau aš pilnas vien jausmų tyriausių;

Dabar… Ak! Atgailą sau pasiskyriau skaudžią.
Bet atleidimo sau iš Dievo nemaldausiu.
Tik tavo sielvartu manęs Jis tenebaudžia.