Įvairūs

XXII.

Giedojau apie meilę tapr džiaugsmingų puotų,
Bet ne visi palankiai mano giesmę gyrė:
„Jis vien tik mylisi ir ašaros jam byra;
Ar moka dar ką nors, be to, kad ašarotų?

Jis privalėtų būti jau brandesnio proto;
Dabar tai vaikiška, net jei gražu ir tyra.
Ar tam dievai jam įteikė poeto lyrą,
Kad vien apie save be perstojo giedotų?”

Protingas įspėjimas! Jei jau taip norėta,
Imu Alkėjo lyrą, ir Ursino dainą
Didingai pradedu. Staiga visi išeina,

Paniekinę šią mano giesmę pakylėtą.
Todėl herojų lyrą įmetu į Letą –
Ką klauso, tą ir giedu.

Tu negudri, ir paprasta tu pašnekovė,
Veidų taipogi dailesnių esu regėjęs.
Bet vien tave geidžiu užkalbinti priėjęs –
Po apdaru kukliu aš pažinau valdovę.

Skambėjo vakar dainos, kalbos nesiliovė,
Ir tavo draugėms grakštūs pagyrimai liejos,
Žėrėjo sąmojis, bet vos tik tau įėjus
Nebesiryžo niekas drumsti tylą drovią.

Taip kartą puotoje, kai grakščios poros slydo,
Pagautos stebuklingo šokio apsvaigimo,
Staiga sustojo ir gili tyla pasklido;

Visi stebėjosi dėl šio atsitikimo.
„Žinau, – poetas tarė, – angelas praskrido.”
Jį pagerbė visi, tik ne visi pažino.

XXI.

Kur dingo aukso amžius? Tie laikai praeina,
Kai už kuklių žiedų laukinių puokštę menką
Mergelių palankumas gautas neišsenka;
Balandžio laišku poros džiaugias apsimainę.

Dabar pigesnis amžius, bet išaugo kaina.
Kuriai pasiūliau aukso, aukso neužtenka –
Eilių dar prašo; duodu širdį – siūlo ranką,
Ir klausia apie turtą, kai pasiūlau dainą.

O Danaidės! Paaukojau jums, besotės,
Giesmes, ir auksą, ir skeveldras savo sielos,
Tačiau nuo šiol maldavimų ji nebegirdi.

Nors galit ir toliau man gundančiai šypsotis –
Aš ir dabar jums viską duosiu, mano mielos,
Ko panorėsite – išskyrus savo širdį.

II.

Kalbu su savimi, o klausiamas blaškausi,
Man daužosi širdis ir atsikvėpt neleidžia,
Išblykšta veidas, prieš akis žaltvykslės žaidžia;
Ne vienas apie manąją sveikatą klausia

Ar apie mano protą kuždas jau į ausį.
Taip kankinuos per dieną, jėgos kol apleidžia.
Tuščia viltis, kad miegas tik palaimą skleidžia –
Sapne ir vėl kankina reginiai keisčiausi.

Blaškausi ir degu, ir ieškau, kas čia kaltas,
Kuriu tau priekaištus, kad viltis man sugriovei,
Tiek sykių kurtas, pamiršau ir vėl prikeltas.

Bet – nežinia kodėl – vos pasirodai droviai,
Aš vėl susitvardęs, mandagus ir šaltas,
Kad vėl liepsnočiau – ir tylėčiau po senovei.

tai steigia dangų
iš vario lanko
žvaigždžių prisagsto
saules kabina

tai stiegia stogą
Dievui patogų
dvyniai žirgeliai
saulelėm vežti

su viena saule
jauna tekėsiu
į antrą saulę
žemelėn leisiuos

1994.III.29

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.97.

beveidžių miestas vidury mėnulio jūros
keliauja salos, niekieno vaikai
actekai gyvatėdžiai atėjūnus
tai žaidžia be žemyninės kultūros
ilgai gyvena, miršta neilgai

bet aš kalbu apie žmogaus troškimą
išplaukti ir nesitikėti kito kranto
jam nendrių plaustas salą išaugina
jį saugo, rengia, jį maitina, gina
pavargę medžiai į tą salą skrenda

šilta srovė dangun tą salą neša
palaiminta sėja ant vandenų
grūstis gyvybės, levenhuko lašas
pasaulis didis, o tasai miražas
kurį pilkai išplitusį menu

kaip molį glitų, žvyrą akyse
kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą
norėjau būti vėjas salose
sėjėjo nepaliaujama dvasia
keliauja salos (mano jau apvirto)

kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę
kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit

ataikėt’ vėsi švėntieji
on padėjiiiima,
padėkėt’ ėšversti bačko
ėėš vežiiiima! –

taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

1998.V.28–VII.27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 60-61.

suskylantis, kai nori išsiaiškint
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli
ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU

galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti
it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis
ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų
bus tau įeiti ir apsigyventi

išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas
begyvas manyje, va šitas žiedas
neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.8-11.

Lengva yra sudaryti visokius
Meilės žemėlapius:
Randi kokią vietelę
Randi patiklų bernelį
Užsiverti ir
Nubraižai
Nulakuoji įrėmini
Gal dar krimstelt gerai
Pažymėtas nedingsta
Neprapuola svarbiausia
Tai mastelis,
Mastelis svarbiausia.

Agnė Žagrakalytė

Šokėja mano, tu esi
Svajojančių dievų šypsnys;
Šokąs, auksinis spindulys
Baltųjų skraisčių debesy.

Trapi, nežemiška tokia,
Esi tu ilgesys patsai,
Plevenantis lengvai lengvai
Vualių melsvame rūke.

Tu artiniesi į mane
Lyg vėjo sūkuriu grakščiu
Atplaukianti žiedų pusnis,

Ir mano veide niūriame,
Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu
Išsiskleidžia dievų šypsnys.

Vytautas Mačernis 1944.VI.15
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa

mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus

laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia

baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos

1992.XII.24–1996.IV.2

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.69.

kraujaraudonis ruduo
raudantis rudenio kraujas
assanis-asins-vanduo
prūsiškai, latviškai niaujas

rūstūs belaumiai beržai
atsilaupiusios rūgščios jų karnos
ką man tauški apie karmą
kerta mus įstrižai

kartos audrų ir lietų
įstrižos varnos prieš vėją
tavo rašysena, tu
visiškas surudenėjimas

viksvų… taip vyksta begal
laikinas laikas sustoja
baisiai jau pradeda gelt
stalo beržinę koją

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.33.