kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę
kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit

ataikėt’ vėsi švėntieji
on padėjiiiima,
padėkėt’ ėšversti bačko
ėėš vežiiiima! –

taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

1998.V.28–VII.27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 60-61.